Apie vieną iš daugybės vertimo subtilybių..

Šerloko Holmso motyvas, ko gero, yra amžinas. Yra nemažai knygų ekranizacijų, o kiek dar yra sukurtų interpretacijų – pradedant sukurtais Šerlokų personažais baigiant daktaro Hauso aliuzijomis. Vakarai ne vieninteliai, kurie nepalieka garsaus seklio ramybėje, rusai taip pat nesnaudžia, dėl ko 2013 metais pasirodė trumpas detektyvinis serialas su savo tam tikrais nukrypimais nuo originalaus siužeto.

Tačiau apie Šerloką čia rašau ne dėl to, jog norėčiau paanalizuoti kokią ištrauką ar pasidalinti vertimo ypatumais. O kalba eis apie vertimo žodžiu ypatumą, kurį rusai labai šmaikščiai pavaizdavo savo naujoje detektyvo interpretacijoje.

Vienoje iš serijų Šerlokas dalyvauja priėmime, kur bando šmirinėti „užkulisiuose“. Ir štai, jis nueina į kažkokias patalpas, kur yra pilna maisto, o prie stalo tą maistą greituoju būdu kemša pasipuošęs vyriškis. Šerlokui natūraliai iškyla klausimas:

- O tai jums priėmimo metu vaišintis negalima?

- Galima, - linkteli vyriškis ir toliau godžiai šveičia maistą. - Galima kiek tik nori, bet aš negaliu.

- Kodėl?

- Todėl, kad aš vertėjas.

Dar studijų metais skaičiau Minjaro Beloručevo memuarus, kur jis teigia, kad vertėjo taurė/stiklinė niekada negali būti tuščia. Ne dėl to, kad jis turi pastoviai gerti, netgi atvirkščiai. Gėrimo talpa turi būti pilna todėl, kad vertėjui dirbant niekas jo neblaškytų dėl gėrimo papildymo. Taip ir šiame seriale labai šauniai buvo parodyta, kaip vargšai vertėjai vargsta dėl maisto. Kaip gi tu versi pilna burna? :D Aš šiuo atveju serialui skiriu papildomą balą už tokį dėmesį vertėjams :)

p.s. šioje interpretacijos, oi, kokį ne paskutinį vaidmenį atliko ir mūsų aktorė Ingeborga Dapkūnaitė :)

Įspūdžiai iš seminaro apie vertimus žodžiu teisme

į klaidas nekreipkim dėmesio :D
greičiausiai vertėjas verčia ne į
gimtąją kalbą :D

Kaip ir žadėjau, šiandien papasakosiu apie fantastišką seminarą! 

Žodžiu, į mano mylimą KHF atvažiavo viena mergina, kuri verčia teismuose. Ji tikrai labai drąsi, kadangi verst teisme pradėjo jau nuo trečio kurso.. Jei atvirai, net nežinau, kas labiau šiurpina: vertimas žodžiu ar vertimas teisme. O kartu tai iš viso derinys, verčiantis žilti. Štai ši faina mergina pasidalino savo jau nekuklia vertėjos patirtimi. Pradžioj, be abejo, buvo didesnės problemos su terminologija. Kaip ji pati prisipažino, pačios šlykščiausios bylos yra finansinės, nes ten labai daug terminų, o dėl nekokybiško vertimo ją pačią gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nu, patys įsivaizduokit. Ateina trečiakursė bandyt laimę vertimuose, nepaisant to, kad jai ir taip pakanka priežasčių bijoti, tai dar ir gąsdina teismais. Pagarba jai. 

Dar pasakojo šiek tiek apie vertimo aplinką. Kartais būdavo ir tokių atvejų, kai abi pusės puikiai viena kitą supranta, ir jos paslaugų nelabai reikėdavo. O grįžtant prie terminologijos, įdomu buvo tai, kad verčiant problemos iškyla ne tik dėl terminų, bet kartais ir del elementarių žodžių, kuriuos tuo metu paprasčiausiai pamiršti, nors ir puikiai juos žinai. Vienas iš tokių atvejų buvo, kai liudytoja pasakojo, jog buvo pas būrėją. Na ir kaip čia ant smūgio prisimint būrėją rusų kalba? Kai vertėja pasakojo, ir pati susimąsčiau. Tuomet pasakė, kad teisėja jai pašnabždėjo, jog tai гадалка. Akivaizdu, visi puikiai tą žodį žino, bet niekada negali žinoti, kas pasipainios kitą kartą. 

Mūsų dėstytoja pasakė, kad prigąsdino trečiakursius dėl vertimo žodžiu, tai paprašė, kad vertėja kaip nors reabilituotų padėti, na, ji ir pasakė, kad taip baisiai, kaip padarė ji, daugiau niekas nesugebės, tad nereikia bijoti vertimo žodžiu. O istorija buvo tokia. Kaliniai rašo įvairius prašymus, kad juos paleistų anksčiau. Ir kai vyksta klausymas, būna sudarytos kalinių charakteristikos, kurias vertėjai taip pat tenka versti. Iš esmės tos charakteristikos vos ne identiškos, todėl vertėjo vertė automatu. Ir štai, vyksta jau penkto kalinio klausymas. Standartinė charakteristika.. kalinys elgėsi gražiai.. dirbo, mokėsi.. bendrauja su šeima, vaikais, žmona.. Tada vertėja žiūri į kalinį, ir mato, kad anas akis išpūtė. Kažkas čia ne taip.. ir teisėjas klausia: Na, tai ar gailitės, kad nužudėt savo žmoną? Garbės žodis, net apsiverkiau :D Žinoma, vertėja sakė, kad gailisi ir jai dėl to labai gėda, kad buvo neatidi, bet.. nu kam nepasitaiko? Užtat turi puikią istoriją :D 

Šiaip manau, ši vertėja turi tikrai vertingą patirtį, ir galėtų ja pasidalinti, bet vis tas laiko trūkumas... Ji mums dar pasakojo apie tris nununu :D t.y. nutartis, nutarimas ir nuosprendis.. paprasta atsiminti.. tokiu būdu ji pati mokėsi, tokiu būdu gali mokytis ir kiti. Būtų smagu, kad ir ji pradėtų kurt savo tinklaraštį, manau, atsirastų nemažai vertėjų, kurie tuo susidomėtų. Galu gale, kad ir pradedantiesiems vertėjams tai būtų tikras įkvėpimas.

Knyga: Minjaras Beloručevas - kaip tapti vertėju?

Štai labai puiki knyga, kuri galėtų sudominti net ir nesidominčius vertimais žmones. Jos autorius Riurikas Konstantinovičius Minjaras-Beloručevas (Рю́рик Константи́нович Минья́р-Белору́чев) pats buvo vienas iš pirmųjų sinchronistų ir knygoje pasakoja būtent apie vertėjo, kuris užsiima vertimais žodžiu, darbo subtilybes ir sunkumus. Pats vertėjas karo metais buvo lakūnu, ir tik po karo stojo i Karinį Užsienio Kalbų Institutą. Ten jis sėkmingai pabaigė (o gal tik pradėjo?) mokslus ir tapo ne tik vertėju iš/į prancūzų kalbą, bet ir dėstytoju. Šis žmogus ne šiaip sau vertė konferencijose ar posėdžiuose. Jis dalyvavo istorijos kūrime. Beloručevas vertė karštakošį Chruščiovą, sunkiai suprantamą Brežnevą ir daugelį kitų tuometinių lyderių. Būdamas vienas iš geriausių savo srityje apkeliavo daugybę šalių, kas tais laikais buvo ganėtinai sudėtinga. Tuo pačiu jis ne tik dirbo, bet ir mokėsi iš savo kolegų, lygino galimybes ir ieškojo naujų būdų ištobulinti vertimo techniką.

Pati knyga yra prisiminimų ir patarimų hibridas. Žinoma, sovietmečio dvasia knygoje vis dėlto išliko, tačiau man tai nei kiek netrukdė mėgautis autoriaus "nuotykiais" :) Iš tikrųjų perskaičius šią knygą pajunti savotišką įkpėpimą ir nušvitimą vienu metu. Įkvėpimas mokytis, stengtis, tobulėti, siekti geriausių rezultatų, o nušvitimas.. tiesiog pamatai kiek yra visokių dalykų su kuriais vertėjui tenka susidurti apie kuriuos net nesusimąstytum. Kalbant apie patarimus, jie yra aukso vertės, nors nepasakyčiau, kad būčiau naujai atradus dviratį, tikrai ne. Su dauguma techninių metodų teko susipažinti trečiame kurse per vertimo žodžiu praktiką. Skaitant buvo smagiausia stebėtis ir savotiškai gailėti autoriaus. Jis pasakoja apie magnetofonus, skatina eiti į kino teatrą, kai jame rodo filmus užsienio kalba. Įsivaizduokit, koks jo potencialas būtų šiais laikais, kai vienoje rankoje yra išmanusis telefonas, o prie šono dulka kompiuteris? (Štai kodėl mūsų specialybė yra labai dėkinga, mes galim praktikuotis dieną, naktį. Mums nereikia eiti kažkur, derintis su kažkuo, ieškoti kokios nors technikos, kaip kad tiksliųjų mokslų atstovams, tarkim, medikams ar fizikams. Mes viską turime šioje stebuklingoje dėžutėje. Mums net nebereikia eiti į biblioteką, nes visi žodynai ir literatūra yra pasiekiami vienu klavišo paspaudimu.)

Kalbant apie aprašytus patarimus, jų yra pačių įvairiausių ir nebūtinai susijusių su vertimais. Pavyzdžiui, aš niekada nebūčiau pagalvojus, kad verčiant kokio nors priėmimo metu negalima ištuštinti savo taurės (net jei gėrimas nėra alkoholinis). Paprasčiausiai beverčiant jūsų darbui gali trukdyti padavėjas su papildomais gėrimais :) o tai tikrai labai blaško :) tokių ir dar linksmesnių momentų knygoje yra ne vienas ir ne du. 

Pati šią knygą atradau tik vertimo dėstytojos dėka. Pavardės neminėsiu, kadangi pati nesu pavyzdinga studentė, "a vdrug" jai bus gėda :D Bet man ši dėstytoja labai patinka. Ji daug skaito ir dalinasi su savo studentais tikrai įdomiais skaitiniais, kurie skatina (bent jau mane) ieškoti daugiau įdomios literatūros ta tema. O kitą kartą kalbėdama apie knygas parašysiu apie madingąjį Douglas Robinson ir jo knygą Becomming a translator :) 

Parsisiųsti Minjaro-Beloručevo knygą "Kaip tapti vertėju" P.S. knyga yra rusų kalba ir pdf formatu.