Vertėjų kursai - ar tau jų reikia?

Kai pamatau vieną kitą vis pasirodantį skelbimą apie vertėjų kursus, susimąstau. T.y. patys pagalvokit. Parengti manikiūro specialistą trunka kelis mėnesius, o juk ten net nereikia gerai išmanyti žmogaus anatomijos, jo biochemijos ir pan. Štai vertėjų kursų trukmė vos mėnuo. Gal kiek daugiau ar mažiau pagal "individualų" grafiką. Maža to, reklamuodami savo paslaugas, į konkrečius klausimus arba neatsako, arba atsako "viską parenkame individualiai pagal poreikius". Kokie dar individualūs poreikiai, kai konkrečiai klausiu, su kokiomis vertimo teorijomis klientas bus supažindinamas, kokius cat tūlsus klientas gaus pačiupinėt ir pan. (čia beveik galima VVTAT kreiptis dėl katės siūlymo maiše). Nieko tame individualaus nėra. Būtent dėl tokių aspektų į tuos kursus žiūriu gana skeptiškai.

Taigi, mano atsakymas - ne, šių kursų tau nereikia.

Jei tu dar mokaisi ar jau esi kalbos specialistas ir nori užsiimti vertimais, jokių kursų tau nereikia. Paskaityk keletą knygų apie vertimo teorijas (pvz., A. Leonavičienės, L. Pažūsio, L. Černiuvienės, Douglas Robinson ar net Umberto Eco). Tada reikia skaityti jau apie kalbų subtilybes (gramatikas, stilistikas, frazeologijas ir t.t.). Tada belieka praktika. Daug daug praktikos. Vienintelis dalykas, ką kursai gali pasiūlyti -  feedbacką dėl atliktų darbų, bendravimą su redaktoriais (labai to tikėčiausi iš tokių kursų). O bet tačiau. Jei jau jūs vis tiek mokate realius pinigus už kursus, ar ne geriau būtų pasiprašyti į vertimo biurą praktikai? Gal net apmokamai? Aišku, nesakau, kad visi vertimų biurai sėdi ir laukia, kada pas juos pasibels praktikantai, tačiau tikrai žinau, jog entuziazmas atsiperka. Ir sulaukti "taip" yra realu.

Kitas momentas - klientų paieška, kaip išrašyti sąskaita, kainos, VMI deklaracijos, avansai ir t.t. Kursuose tau tikrai nepapasakos nieko tokio, ko nemokamai nepapasakotų vertėjai socialiniuose tinkluose. Tereikia prisijungti prie vertėjų bendruomenės (o grupių, pvz., fb yra ne viena), ir į visus rūpimus klausimus atsakys tuo gyvenantys žmonės bei vertimo biurų atstovai.

Jei niekur nesimokai ar baigei kažką visai į kitą pusę nuo vertimų - tau tuo labiau tie kursai nereikalingi. Plius, jei esi kažkokios srities specialistas, turi didžiulį pliusą, kuris atsveria kalbinių dalykų neišmanymą, t.y. tu gali specializuotis savo srities vertimuose. Kaip ten bebūtų, vis tik srities specialistas beveik visada tekstą išvers geriau nei šviežiai iškeptas lingvistikos bakalauras, nes tam, kad verstum atitinkamos srities tekstus, reikia turėti ir ekstralingvistinių žinių, kurių jokie universitetai ir tuo labiau kursai "nemoko". Ir taip, galbūt šviežias bakalauras pateiks gražų tekstą, bet ir turinio prasme vietomis nesuprantamą, nes tiesiog neišmano tos srities. Kad ją išmanytum, reikia daug daug praktikos. Išverti pirmą šaldytuvo instrukciją - kreivokai, kitą kartą jau seksis geriau, jau mažiau abrakadabrų, jau ir terminija su struktūra atpažįstamesnės, ir tekstas mažiau girgždantis bei labiau murkiantis. Taigi. Schema ta pati - skaitai daugiau literatūros apie kalbos ypatybes ir t.t.

Tad pagrindinis klausimas bus - ką nori versti. Jei apsisprendei, nuostabu. Švieskis, skaityk, žiūrėk, bendrauk su specialistais, vertėjais, klientais ir praktikuokis, praktikuokis, praktikuokis. Ir taip iki gyvenimo galo, o ne 4-5 savaites.

Jurijus Knozorovas ir cat toolsų naudojimas before it was cool

Foto iš Wikipedijos

Net nežinau, ką gūglinau, kad užtaikiau ant šio charizmatiškojo Jurijaus, ir sakykit ką norit, tačiau negalite nesutikti, kad ši nuotrauka tikrai patraukia dėmesį. Jurijus gimė beveik prieš šimtą metų ir nuo jaunų dienų pasižymėjo savo nuomone bei meile mokslui. Nuotykių ieškotoją patraukė egiptologija, vėliau ir majanistika. Studentaudamas pinigus leisdavo knygoms, o ne maistui, dėl ko išseko tiek, jog net į kariuomenę nepaėmė (nors vėliau vis tiek teko srėbti kareivio košės). Jurijus buvo absoliutus cat person ir taip mylėjo kates, kad net norėjo savo keturkojus pagalbininkus įamžinti publikacijose, tačiau cenzūra to neleido. Bet nereikia nusiminti, pasaulyje iškilo ne vienas jam skirtas paminklas, kur ant jo ranku ramiai ilsisi jo mylimiausia katytė Asia. Kai jį girdavo dėl tariamo talento vertimams, jis, puikiai suprasdamas, kad viskas priklauso nuo įdėto darbo, šmaikštaudavo, jog vaikystėje jam į galvą pataikė kriketo kamuolys, ir kad ne pro šalį, jei taip atsitiktų visiems vertėjais. Ką gi.. katę jau ne vieną numarinau.. kriketo kamuolys mano gyvenime nėra pasitaikęs, tačiau tikrai esu ne kartą gerokai prisitrenkus, taip kad dabar telieka sėdėti ir laukti pasaulinio pripažinimo :D

Aurelija Leonavičienė - Vertimo atodangos: teorija ir praktika (prancūzų - lietuvių kalba)

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti knygos autore, mat ji kaip tik šioje magistrantūroje dėstė vertimo teorijas. Suprantama, kad jos paskaita buvo viena mėgstamiausių iš tuo metu dėstomų. Jau per pirmą susitikimą supratau, kaip žvėriškai mano gyvenime trūko tokio žmogaus – suprantančio apie vertimus profesionalo. Ir čia nori nenori, pradedi lyginti „o bakalaure buvo kitaip, ten teorija buvo visai neįdomi“. Ir čia, žinot, galima būtų sakyti, kad „kaltink tik save“, bet rimtai, mūsų tuometinei dėstytojai pačiai šis dalykas buvo tooooks nuobodus, kad visos drauge per paskaitą miegojom – mes, studentės, ir dėstytoja. Kodėl manau, kad vertinu buvusią patirtį objektyviai? Todėl, kad teoriją aš visada mylėjau. Net fonetikos, kurios apskrirtai niekada nemėgau.

Iš tikrųjų ši dėstytoja yra ypatingai dėmesinga ir nuoširdi, skatinanti diskusijas, nors kažkodėl kai kurios kursiokės jos prisibijojo :D Dar ką galiu pabrėžti, kitaip nei dauguma sutiktų profesorių, ji neskuba girtis ir visiems piršti savo parašytos knygos. O galėtų.

Kitaip nei skaitant Pažūsio knygą, susiraukiau tik kartą, ir tai tik dėl europocentrizmo. Dėl ko šiaip raukytis galima, bet pykti neverta, tuo labiau kad knygoje jo labai labai mažai. Tai puikus vertimų vadovėlis visiems vertėjams (gal ne žodininkams, bet ir jiems pavartyti nepakenktų), nepaisant to, kad daugiau skirtas dirbantiems su prancūzų kalba. Visos mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, be jokios abra kadabros ar milijono perteklinių pavyzdžių. Vienintelis minusas, kurį galbūt pažymėčiau, jog man, kaip nemokančiai prancūzų kalbos, elementariai tingisi verstis pateiktus pavyzdžius. Galbūt esminė dalis (būtent kur kliūva vertimas) galėtų būti išversta skliausteliuose. Nors gal praleidau progą pasinaudoti tekstą atpažįstančiu ir iš karto verčiančiu įrankiu.

Negaliu atsidžiaugti, jog autorė tiek dėmesio skyrė vertimo „pasirengimui“ – teksto analizei. Nes, na kaip būna. Pvz., visai žalias vertėjas, neragavęs jokios vertimo teorijos. Jam gi viskas akivaizdu ir paprasta. Pasižiūri į tekstą ir sprendžia: jis ilgas, neilgas.. kokie ten žodžiai? Ar daug sunkių? Ir viskas. Ai, na, dar kiek sumokės ir iki kada reikia išverst. O vertimų duonos skanavęs vertėjas, net ir be papildomo išsilavinimo, į pateiktą užsakymą žiūri jau kitaip. Aišku, galbūt ne taip moksliškai, kaip tai pateikiama vadovėlyje, tačiau tai ir taip pakankamai akivaizdūs dalykai, kad ir: koks žanras, registras, auditorija, tikslas ir daugybė kitų aspektų, į kuriuos svarbu atsižvelgti verčiant.

Dar labai svarbus momentas. Kur Pažūsis savo knygoje rašo apie mistinę vertėjo pajautą, Leonavičienė nuostabiai viską pagrindžia paprastais paaiškinimais (pvz., gramatika, kalbos dėsningumais ir pan.). Nors neapsieita ir be meninių intarpų, bet čia jau vertėjo romantiko, mylinčio savo amatą, bruožas, dėl ko skaitoma teorija atgyja. T.y. skaitai ir supranti, kad autorius šią knygą rašė nes turėjo, ką parašyti, o ne todėl, kad „reikia“.  Tad tikrai rekomenduoju paskaityti tiek žaliems, tiek patyrusiems, galbūt atrasite kažką naujo.

Tiesą sakant, norėčiau, kad ši knyga būtų papildyta ir perleista. Manau, šiandien ją būtina papildyti tekstais apie lokalizaciją, CAT įrankių naudą (tai ne tik apie visokius Trados ar GT, bet ir tekstynus <3), seo tekstų vertimus, galbūt daugiau papasakoti apie situaciją ES institucijose bei vertimo etiką. O gal net ir socialinių tinklų svarbą. Nes kaip ir tekstas nėra pats sau vienas, taip ir vertėjas. Taip. Galbūt taip pat reikėtų skirti dėmesio ir pačiam vertėjui (čia puikiai galima sukišti dalis apie etiką, soc. tinklus), tada nereikės ištisai kartotis apie vertėjo erudicijos svarbą. Dar galbūt norėčiau papildymo prie teksto analizės. Nors vadovėlis kaip ir apima meninį ir nemeninį vertimus, tačiau meniniam vertimui norėtųsi daugiau dėmesio verčiamai knygai, autoriui, aplinkai, kas šiaip savaime suprantama, bet aprašius tai knygoje, kažkam tikrai būtų naudinga. Žinoma, čia kalbu tik tuo atveju, jei knyga leidžiama lietuvių kalba. Kalbomis milžinėmis šitai jau yra aprašyta ir ne kartą.

 

Žinios ir jų pritaikymas

Jei būčiau Ethan Becker, dabar visa apsiputojusi šaukčiau DON'T YOU EVER RELY ON KALBOS NUOJAUTA (ar kita mistine abrakadabra). Ypač jei vertimuose esi žalias ir traškus agurkėlis. Jau seniau esu rašiusi, jog už kiekvieno "aš taip jaučiu/man taip gražiau ir pan." slypi žinių spragos. Kai kurie vertėjai jaučiasi tiek "išvystę" savo pajautą, kad net didžiuojasi ja. Ir nenuostabu, kai turim visą krūvą straipsnių, kur vertėjo darbas yra ne tik šlovinamas, bet ir mistifikuojamas. Ir viskas atsiliepia iš tradicijos bei įsisenėjusių mitų. Kadangi mane šiandien šia tema vėl užkabino, nusprendžiau, nepakenks pasikartoti.

Mūsuose labai mėgsta visokius "auksinius protus", "kas laimės milijoną" ir pan. Žmonės dažnai įsivaizduoja, jog taip galima pamatuoti protą. Kuo daugiau atsakymų žinai, tuo protingesnis. Tas pats pritaikoma ir vertėjams. Privertė dešimtis skirtingų tekstų apie dalykus, kuriais šiaip eilinis žmogus paprasčiausiai nepagalvotų pasidomėti (pvz., keliamojo krano valdymo pultu ar kolektomijos subtilybėmis). Ir taip, beverčiant tu gali (o tiksliau esi priverstas) itin plačiai domėtis šiais klausimais, praplėsti savo žodyną, ir taip, tokiu būdu galbūt padidinsi savo šansus laimėti milijoną, bet tai nereiškia, jog tampi tos srities ekspertu. Gali tapti, jei specializuojiesi konkrečioje sferoje ar keliose, bet tikrai pamiršk apie tokį lygmenį, jei nuolat verti tarpusavyje nesusijusius tekstus. Realiai toks vertėjas kaupia šiukšlynėlį. Ir sakydama šiukšlynėlis turiu omeny pačią gražiausią šio žodžio prasmę. Tai tiesiog atsitiktinių žinių kratinys, kuris galbūt kada nors pravers, tačiau didžioji dalis paprasčiausiai pasidengs užmaršties dulkėmis.

Turėti žinių nėra blogai. Bet nepamirškim, jog viena yra kaupti žinias, ir visai kitas reikalas jas panaudoti. Dabar ypač madingas junginys problem-solving skills. Iš esmės vertimo procesas ir susideda iš problem-solvingo. Tu priimi sprendimą kažkuo remiantis, o ne todėl, "kad taip gražiau skamba". Jei yra dvejonės, reikia atlikti skrodimą. Skrosk žodžius ir fiksuok prioritetus, jokių nuojautų, mėnulio fazių ar horoskopų. Vienoje knygoje apie humoro teoriją rašoma - analizuoti, kas anekdotą daro juokingu yra tas pats, kas skrosti varlę: keli žmonės iš to sužino kažką naujo, bet varlė miršta. Kol kas nesu tikra, ar vertimai yra tinkama analogija.

Google Translate vs. Google Translate

Prisimenat tuos laikus, kai į GT įvedus Rihanna gaudavom Rytį Ciciną? Galiu garantuoti, jog tokių dalykų vis dar pasitaiko, tačiau negalime ignoruoti, kiek smarkiai GT patobulėjo. Ir vis tik. Tebėra daugybė kolegų, teigiančių, jog nesinaudoja GT. Įtariu, 99% taip teigiančių paprasčiausiai meluoja, o 1% tiesiog neturi interneto.

Naudotis GT verčiant tekstus jokiais būdais nereiškia, jog atliekama du kartus ctrl+с ir ctrl+v. O dievai. Rimtai. Jei yra tokių, kurie tikrai nežino, kaip galima išnaudoti GT galimybes, tam yra youtube ir google.

Taigi. Ne apie GT iš tikrųjų norėjau parašyti. Šiandien Dilgėlė pasipiktino naujai įsigytos sumuštinių keptuvės instrukcijos vertimu. Skaitau, skaitau.. ir žinot, ką darau beskaitant? Ne, neieškau juokingų momentų, o bandau nustatyti, vertė žmogus ar mašina. Įsivaizduojat? Čia tai bent laikai, kai vertėjams derėtų atlikti Tiuringo testą :D Bet rimtai. Pastoviai matau "net GT išverstų geriau", "čia jau tikrai su GT versta" ir t.t. Plius, nepamirškim, jog nebūtinai mūsų vertėjai šlubuoja. Gali būti, jog tai gamintojas priėmė sprendimą sutaupyti.

Tiesiai per aplinkui

Padarysiu prielaidą, jog mano blogą skaito jau suaugę žmonės. Norėčiau jūsų paklausti, kada paskutinį kartą piešėt? Ir klausiu visiškai rimtai. Aš vaikystėje labai mėgau piešti. Bet kažkaip taip net neprisiminsiu kaip, nustojau tai daryti. Ir štai, interneto amžius, žmonės susipažįsta su naujienomis iš gausiai generuojamų memų. Kadais laikraščiuose kukliai besiglaudžiančios karikatūros prasibrovė į priekį - suskaityt trumputį komiksėlį užtrunkame žymiai mažiau nei skrolindami kokį straipsnį. Juk jie maksimaliai informatyvūs - žinom, kas ką padarė, ir kokios to pasekmės. Ir su baltu pavydu žiūrėdavau į tuos komiksus, nes pati visada turėjau idėjų tokiems dalykams, bet kad - nemoku piešti. Ir tada Dilgėlė atskaitė man ilgėliausią moralą, jog tokiems dalykams piešimo įgūdžiai nėra tokie svarbūs, kiek istorija. Taigi, pasigirsiu savo keliais darbais :D

Žodžiu, manau, supratot, ką turiu omeny sakydama, kad svarbiausia yra istorija, o jau nupiešti suprantamai tikrai galima, tik reikia apgalvoti tekstą ir kompoziciją. Taigi, gyveni ir mokais. Na, bet prie ko čia tas piešimas ir vertimai? O prie to, kad Dilgėlė ne tik moralą atskaitė, bet dar ir užrodė nuostabų jutūberį - Ethan Becker. Jis nepasakoja apie piešimo pagrindus ir neaiškina, kaip ten ką daryti. Jis pasakoja apie žymiai gilesnius dalykus, apie tai, kaip suprasti ir pamatyti sistemą, kaip papasakoti istoriją. Ir tie dalykai, kuriuos jis mini, pritaikomi visur. Net ir tuose pačiuose vertimuose. Peržiūrėjau beveik visą jo kanalą ir išbandžiau ne vieną patarimą praktikoje (tiesa, piešime), tačiau tikrai žinau, kad yra momentų, į kuriuos būtinai atkreipsiu dėmesį versdama. Gal ir Jums bus naudinga, o jei ne - tai bent jau linksma.

Kolegos ir kolegai - su švente :))

Kai pradėjau pildyti šį tinklaraštį, apie vertimus lietuviškame internete buvo rašoma mažokui. Šiandien gi vertėjai būriuojasi įvairiuose socialiniuose tinkluose, kurdami tam tikrą bendruomenę. Mačiau, vienas vertimų biuras net vertėjų kursus organizuoja. Bet ko visame tame man trūksta. Nepaisant visos tos gausos - turinio vertė itin menka. Kaip tik šventės išvakarėse raudojau Dilgėlei, kad liūdna, jog sunku organizuoti diskusijas apie vertimus, jei kalba neina apie konkretaus iš konteksto išrauto žodžio vertimą.

Štai ir šiandien viena grupė sveikino su vertėjo diena ir savo sveikinime padarė dvi klaidas. Net neguodžia, jog pasveikinimas 2016 metų.

Taip pasveikinti vertėjus galėjo tik žmogus, nesusipažinęs nei su vertimo teorija, nei su leksikografijos pagrindais. Laikas jau deginti mitą apie pažodinio vertimo blogybę. Pažodinis vertimas yra taikomas žymiai dažniau nei suvokia patys vertėjai. Elementarus pavyzdys: pelėda. Kaip jūs versite pelėdą į anglų kalbą? Kaip owl ar mice eater? Taigi. Ar mes verčiame žodžių reikšmes ar morfemas? Taigi, pamorfemis vertimas yra baisu, jei mes verčiame tekstą. Tai yra etimologų darbas, kurie tiria pačią kalbą ir jos vienetus. Kitas pavyzdys: dreiundzwanzig. Negi atsirastų toks neadekvatus vertėjas, kuris vers trys ir dvidešimt? Net taip peikiamas Google Translate taip neišverstų. Bet juk yra reikšmė 23. Ir ji yra tiesioginė. Katinas miega - Кот спит. Absoliučiai pažodinis vertimas. Ar jis blogas/klaidingas/netinkamas? Pažodinis vertimas yra strategija, įrankis, būdas. Ne jis yra blogas, jei vertėjas jį taiko ne vietoje ir ne laiku. Taigi ne, pažodinis vertimas nėra prasto vertėjo sinonimas.

Dėl vertimo žodyninės reikšmės mes matome ką? Jau ne kartą mano čia iškeltą problemą - žodynai yra statiški ir nelankstūs. Žodžių reikšmės su laiku sensta, nyksta, keičiasi vietomis. Ir žodis versti šiuo atveju to puikiausias pavyzdys. Atsiverčiam mano taip mylimą tekstyną, įvedam šį žodį ir paskrolinam, ką mums randa? Peržvelgiau vos 30 sakinių, iš kurių trečdalyje atvejų kalbama apie vertimus mums visiems labiausiai suprantama prasme. Tuomet daug atvejų su kaltės ir kalnų vertimais. Taip pat medžių vertimu tiesiogine prasme. Štai taip. Žodynas turi būti interaktyvus padaras. Reikšmės turi kaitaliotis atitinkamai pagal vartoseną. Taigi ne, dabartinėje lietuvių *KALBOJE* mums miela reikšmė nėra 11 vietoje.

Vertėjų dienos proga Kauno kolegija (apskritai labai simpatizuoju šiai kolegijai, ji tokia friendly vertėjams) organizavo online paskaitą apie mašininį vertimą, kurią skaitė Egidijus Zaikauskas. Jei taip labai nuoširdžiai, manau, Zaikauskas rašo įdomiau nei pasakoja, kita vertus, galbūt tema tokia nedėkinga ir labiau tinkanti pirmos pakopos studijų antrakursiams-trečiakursiams. Nepaisant mano asmeninių preferencijų, paskaita buvo gan populiari, prisijungė net 100 klausytojų. O bet tačiau, joje mažai buvo pasakojama apie tai, ko nebūtų galima perskaityti (dėmesio) 2006 metų straipsnyje. Beklausant paskaitos dar šmėkštelėjo mintis - na, ką galima pasakoti apie mašininį vertimą, kai dalis prisijungusių vertėjų net nemoka išjungti kameros ir garso :D Tiesa, buvo žadėta, kad įkels paskaitos įrašą, tad pasistengsiu čia įkelti nuorodą, jei nepamiršiu.

[Nepamiršau, štai nuoroda.]

Ir dar vienas momentas, kuriuo noriu pasidalinti: konferencija, kuri vyks Kauno kolegijoje nuotoliniu būdu. Kol kas pati visai kaip ir noriu joje sudalyvauti. Jau pavasarį norėjau, bet dėl žinomų priežasčių ji buvo atšaukta. Dilgėlė man net mandrą temą sugalvojo, bet po Zaikausko paskaitos supratau, kad iš esmės nieko naujo nepapasakosiu, tad gal ką nors papasakočiau iš savo baigiamojo darbo tyrimo. O gal ir ne. Žodžiu, žiūrėsma :D

----------------------

*suprantu, kad kalba ir žodynas nėra tas pats, tad ir neklaidinkim vieni kitų pasenusia informacija