2020 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Jurijus Knozorovas ir cat toolsų naudojimas before it was cool

Foto iš Wikipedijos

Net nežinau, ką gūglinau, kad užtaikiau ant šio charizmatiškojo Jurijaus, ir sakykit ką norit, tačiau negalite nesutikti, kad ši nuotrauka tikrai patraukia dėmesį. Jurijus gimė beveik prieš šimtą metų ir nuo jaunų dienų pasižymėjo savo nuomone bei meile mokslui. Nuotykių ieškotoją patraukė egiptologija, vėliau ir majanistika. Studentaudamas pinigus leisdavo knygoms, o ne maistui, dėl ko išseko tiek, jog net į kariuomenę nepaėmė (nors vėliau vis tiek teko srėbti kareivio košės). Jurijus buvo absoliutus cat person ir taip mylėjo kates, kad net norėjo savo keturkojus pagalbininkus įamžinti publikacijose, tačiau cenzūra to neleido. Bet nereikia nusiminti, pasaulyje iškilo ne vienas jam skirtas paminklas, kur ant jo ranku ramiai ilsisi jo mylimiausia katytė Asia. Kai jį girdavo dėl tariamo talento vertimams, jis, puikiai suprasdamas, kad viskas priklauso nuo įdėto darbo, šmaikštaudavo, jog vaikystėje jam į galvą pataikė kriketo kamuolys, ir kad ne pro šalį, jei taip atsitiktų visiems vertėjais. Ką gi.. katę jau ne vieną numarinau.. kriketo kamuolys mano gyvenime nėra pasitaikęs, tačiau tikrai esu ne kartą gerokai prisitrenkus, taip kad dabar telieka sėdėti ir laukti pasaulinio pripažinimo :D

2020 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Aurelija Leonavičienė - Vertimo atodangos: teorija ir praktika (prancūzų - lietuvių kalba)

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti knygos autore, mat ji kaip tik šioje magistrantūroje dėstė vertimo teorijas. Suprantama, kad jos paskaita buvo viena mėgstamiausių iš tuo metu dėstomų. Jau per pirmą susitikimą supratau, kaip žvėriškai mano gyvenime trūko tokio žmogaus – suprantančio apie vertimus profesionalo. Ir čia nori nenori, pradedi lyginti „o bakalaure buvo kitaip, ten teorija buvo visai neįdomi“. Ir čia, žinot, galima būtų sakyti, kad „kaltink tik save“, bet rimtai, mūsų tuometinei dėstytojai pačiai šis dalykas buvo tooooks nuobodus, kad visos drauge per paskaitą miegojom – mes, studentės, ir dėstytoja. Kodėl manau, kad vertinu buvusią patirtį objektyviai? Todėl, kad teoriją aš visada mylėjau. Net fonetikos, kurios apskrirtai niekada nemėgau.

Iš tikrųjų ši dėstytoja yra ypatingai dėmesinga ir nuoširdi, skatinanti diskusijas, nors kažkodėl kai kurios kursiokės jos prisibijojo :D Dar ką galiu pabrėžti, kitaip nei dauguma sutiktų profesorių, ji neskuba girtis ir visiems piršti savo parašytos knygos. O galėtų.

Kitaip nei skaitant Pažūsio knygą, susiraukiau tik kartą, ir tai tik dėl europocentrizmo. Dėl ko šiaip raukytis galima, bet pykti neverta, tuo labiau kad knygoje jo labai labai mažai. Tai puikus vertimų vadovėlis visiems vertėjams (gal ne žodininkams, bet ir jiems pavartyti nepakenktų), nepaisant to, kad daugiau skirtas dirbantiems su prancūzų kalba. Visos mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, be jokios abra kadabros ar milijono perteklinių pavyzdžių. Vienintelis minusas, kurį galbūt pažymėčiau, jog man, kaip nemokančiai prancūzų kalbos, elementariai tingisi verstis pateiktus pavyzdžius. Galbūt esminė dalis (būtent kur kliūva vertimas) galėtų būti išversta skliausteliuose. Nors gal praleidau progą pasinaudoti tekstą atpažįstančiu ir iš karto verčiančiu įrankiu.

Negaliu atsidžiaugti, jog autorė tiek dėmesio skyrė vertimo „pasirengimui“ – teksto analizei. Nes, na kaip būna. Pvz., visai žalias vertėjas, neragavęs jokios vertimo teorijos. Jam gi viskas akivaizdu ir paprasta. Pasižiūri į tekstą ir sprendžia: jis ilgas, neilgas.. kokie ten žodžiai? Ar daug sunkių? Ir viskas. Ai, na, dar kiek sumokės ir iki kada reikia išverst. O vertimų duonos skanavęs vertėjas, net ir be papildomo išsilavinimo, į pateiktą užsakymą žiūri jau kitaip. Aišku, galbūt ne taip moksliškai, kaip tai pateikiama vadovėlyje, tačiau tai ir taip pakankamai akivaizdūs dalykai, kad ir: koks žanras, registras, auditorija, tikslas ir daugybė kitų aspektų, į kuriuos svarbu atsižvelgti verčiant.

Dar labai svarbus momentas. Kur Pažūsis savo knygoje rašo apie mistinę vertėjo pajautą, Leonavičienė nuostabiai viską pagrindžia paprastais paaiškinimais (pvz., gramatika, kalbos dėsningumais ir pan.). Nors neapsieita ir be meninių intarpų, bet čia jau vertėjo romantiko, mylinčio savo amatą, bruožas, dėl ko skaitoma teorija atgyja. T.y. skaitai ir supranti, kad autorius šią knygą rašė nes turėjo, ką parašyti, o ne todėl, kad „reikia“.  Tad tikrai rekomenduoju paskaityti tiek žaliems, tiek patyrusiems, galbūt atrasite kažką naujo.

Tiesą sakant, norėčiau, kad ši knyga būtų papildyta ir perleista. Manau, šiandien ją būtina papildyti tekstais apie lokalizaciją, CAT įrankių naudą (tai ne tik apie visokius Trados ar GT, bet ir tekstynus <3), seo tekstų vertimus, galbūt daugiau papasakoti apie situaciją ES institucijose bei vertimo etiką. O gal net ir socialinių tinklų svarbą. Nes kaip ir tekstas nėra pats sau vienas, taip ir vertėjas. Taip. Galbūt taip pat reikėtų skirti dėmesio ir pačiam vertėjui (čia puikiai galima sukišti dalis apie etiką, soc. tinklus), tada nereikės ištisai kartotis apie vertėjo erudicijos svarbą. Dar galbūt norėčiau papildymo prie teksto analizės. Nors vadovėlis kaip ir apima meninį ir nemeninį vertimus, tačiau meniniam vertimui norėtųsi daugiau dėmesio verčiamai knygai, autoriui, aplinkai, kas šiaip savaime suprantama, bet aprašius tai knygoje, kažkam tikrai būtų naudinga. Žinoma, čia kalbu tik tuo atveju, jei knyga leidžiama lietuvių kalba. Kalbomis milžinėmis šitai jau yra aprašyta ir ne kartą.

 

2020 m. spalio 13 d., antradienis

Žinios ir jų pritaikymas


Jei būčiau Ethan Becker, dabar visa apsiputojusi šaukčiau DON'T YOU EVER RELY ON KALBOS NUOJAUTA (ar kita mistine abrakadabra). Ypač jei vertimuose esi žalias ir traškus agurkėlis. Jau seniau esu rašiusi, jog už kiekvieno "aš taip jaučiu/man taip gražiau ir pan." slypi žinių spragos. Kai kurie vertėjai jaučiasi tiek "išvystę" savo pajautą, kad net didžiuojasi ja. Ir nenuostabu, kai turim visą krūvą straipsnių, kur vertėjo darbas yra ne tik šlovinamas, bet ir mistifikuojamas. Ir viskas atsiliepia iš tradicijos bei įsisenėjusių mitų. Kadangi mane šiandien šia tema vėl užkabino, nusprendžiau, nepakenks pasikartoti.

Mūsuose labai mėgsta visokius "auksinius protus", "kas laimės milijoną" ir pan. Žmonės dažnai įsivaizduoja, jog taip galima pamatuoti protą. Kuo daugiau atsakymų žinai, tuo protingesnis. Tas pats pritaikoma ir vertėjams. Privertė dešimtis skirtingų tekstų apie dalykus, kuriais šiaip eilinis žmogus paprasčiausiai nepagalvotų pasidomėti (pvz., keliamojo krano valdymo pultu ar kolektomijos subtilybėmis). Ir taip, beverčiant tu gali (o tiksliau esi priverstas) itin plačiai domėtis šiais klausimais, praplėsti savo žodyną, ir taip, tokiu būdu galbūt padidinsi savo šansus laimėti milijoną, bet tai nereiškia, jog tampi tos srities ekspertu. Gali tapti, jei specializuojiesi konkrečioje sferoje ar keliose, bet tikrai pamiršk apie tokį lygmenį, jei nuolat verti tarpusavyje nesusijusius tekstus. Realiai toks vertėjas kaupia šiukšlynėlį. Ir sakydama šiukšlynėlis turiu omeny pačią gražiausią šio žodžio prasmę. Tai tiesiog atsitiktinių žinių kratinys, kuris galbūt kada nors pravers, tačiau didžioji dalis paprasčiausiai pasidengs užmaršties dulkėmis.

Turėti žinių nėra blogai. Bet nepamirškim, jog viena yra kaupti žinias, ir visai kitas reikalas jas panaudoti. Dabar ypač madingas junginys problem-solving skills. Iš esmės vertimo procesas ir susideda iš problem-solvingo. Tu priimi sprendimą kažkuo remiantis, o ne todėl, "kad taip gražiau skamba". Jei yra dvejonės, reikia atlikti skrodimą. Skrosk žodžius ir fiksuok prioritetus, jokių nuojautų, mėnulio fazių ar horoskopų. Vienoje knygoje apie humoro teoriją rašoma - analizuoti, kas anekdotą daro juokingu yra tas pats, kas skrosti varlę: keli žmonės iš to sužino kažką naujo, bet varlė miršta. Kol kas nesu tikra, ar vertimai yra tinkama analogija.

2020 m. spalio 12 d., pirmadienis

Google Translate vs. Google Translate


Prisimenat tuos laikus, kai į GT įvedus Rihanna gaudavom Rytį Ciciną? Galiu garantuoti, jog tokių dalykų vis dar pasitaiko, tačiau negalime ignoruoti, kiek smarkiai GT patobulėjo. Ir vis tik. Tebėra daugybė kolegų, teigiančių, jog nesinaudoja GT. Įtariu, 99% taip teigiančių paprasčiausiai meluoja, o 1% tiesiog neturi interneto.

Naudotis GT verčiant tekstus jokiais būdais nereiškia, jog atliekama du kartus ctrl+с ir ctrl+v. O dievai. Rimtai. Jei yra tokių, kurie tikrai nežino, kaip galima išnaudoti GT galimybes, tam yra youtube ir google.

Taigi. Ne apie GT iš tikrųjų norėjau parašyti. Šiandien Dilgėlė pasipiktino naujai įsigytos sumuštinių keptuvės instrukcijos vertimu. Skaitau, skaitau.. ir žinot, ką darau beskaitant? Ne, neieškau juokingų momentų, o bandau nustatyti, vertė žmogus ar mašina. Įsivaizduojat? Čia tai bent laikai, kai vertėjams derėtų atlikti Tiuringo testą :D Bet rimtai. Pastoviai matau "net GT išverstų geriau", "čia jau tikrai su GT versta" ir t.t. Plius, nepamirškim, jog nebūtinai mūsų vertėjai šlubuoja. Gali būti, jog tai gamintojas priėmė sprendimą sutaupyti.

2020 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Tiesiai per aplinkui

Padarysiu prielaidą, jog mano blogą skaito jau suaugę žmonės. Norėčiau jūsų paklausti, kada paskutinį kartą piešėt? Ir klausiu visiškai rimtai. Aš vaikystėje labai mėgau piešti. Bet kažkaip taip net neprisiminsiu kaip, nustojau tai daryti. Ir štai, interneto amžius, žmonės susipažįsta su naujienomis iš gausiai generuojamų memų. Kadais laikraščiuose kukliai besiglaudžiančios karikatūros prasibrovė į priekį - suskaityt trumputį komiksėlį užtrunkame žymiai mažiau nei skrolindami kokį straipsnį. Juk jie maksimaliai informatyvūs - žinom, kas ką padarė, ir kokios to pasekmės. Ir su baltu pavydu žiūrėdavau į tuos komiksus, nes pati visada turėjau idėjų tokiems dalykams, bet kad - nemoku piešti. Ir tada Dilgėlė atskaitė man ilgėliausią moralą, jog tokiems dalykams piešimo įgūdžiai nėra tokie svarbūs, kiek istorija. Taigi, pasigirsiu savo keliais darbais :D



Žodžiu, manau, supratot, ką turiu omeny sakydama, kad svarbiausia yra istorija, o jau nupiešti suprantamai tikrai galima, tik reikia apgalvoti tekstą ir kompoziciją. Taigi, gyveni ir mokais. Na, bet prie ko čia tas piešimas ir vertimai? O prie to, kad Dilgėlė ne tik moralą atskaitė, bet dar ir užrodė nuostabų jutūberį - Ethan Becker. Jis nepasakoja apie piešimo pagrindus ir neaiškina, kaip ten ką daryti. Jis pasakoja apie žymiai gilesnius dalykus, apie tai, kaip suprasti ir pamatyti sistemą, kaip papasakoti istoriją. Ir tie dalykai, kuriuos jis mini, pritaikomi visur. Net ir tuose pačiuose vertimuose. Peržiūrėjau beveik visą jo kanalą ir išbandžiau ne vieną patarimą praktikoje (tiesa, piešime), tačiau tikrai žinau, kad yra momentų, į kuriuos būtinai atkreipsiu dėmesį versdama. Gal ir Jums bus naudinga, o jei ne - tai bent jau linksma.

2020 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Kolegos ir kolegai - su švente :))

Kai pradėjau pildyti šį tinklaraštį, apie vertimus lietuviškame internete buvo rašoma mažokui. Šiandien gi vertėjai būriuojasi įvairiuose socialiniuose tinkluose, kurdami tam tikrą bendruomenę. Mačiau, vienas vertimų biuras net vertėjų kursus organizuoja. Bet ko visame tame man trūksta. Nepaisant visos tos gausos - turinio vertė itin menka. Kaip tik šventės išvakarėse raudojau Dilgėlei, kad liūdna, jog sunku organizuoti diskusijas apie vertimus, jei kalba neina apie konkretaus iš konteksto išrauto žodžio vertimą.

Štai ir šiandien viena grupė sveikino su vertėjo diena ir savo sveikinime padarė dvi klaidas. Net neguodžia, jog pasveikinimas 2016 metų.


Taip pasveikinti vertėjus galėjo tik žmogus, nesusipažinęs nei su vertimo teorija, nei su leksikografijos pagrindais. Laikas jau deginti mitą apie pažodinio vertimo blogybę. Pažodinis vertimas yra taikomas žymiai dažniau nei suvokia patys vertėjai. Elementarus pavyzdys: pelėda. Kaip jūs versite pelėdą į anglų kalbą? Kaip owl ar mice eater? Taigi. Ar mes verčiame žodžių reikšmes ar morfemas? Taigi, pamorfemis vertimas yra baisu, jei mes verčiame tekstą. Tai yra etimologų darbas, kurie tiria pačią kalbą ir jos vienetus. Kitas pavyzdys: dreiundzwanzig. Negi atsirastų toks neadekvatus vertėjas, kuris vers trys ir dvidešimt? Net taip peikiamas Google Translate taip neišverstų. Bet juk yra reikšmė 23. Ir ji yra tiesioginė. Katinas miega - Кот спит. Absoliučiai pažodinis vertimas. Ar jis blogas/klaidingas/netinkamas? Pažodinis vertimas yra strategija, įrankis, būdas. Ne jis yra blogas, jei vertėjas jį taiko ne vietoje ir ne laiku. Taigi ne, pažodinis vertimas nėra prasto vertėjo sinonimas.

Dėl vertimo žodyninės reikšmės mes matome ką? Jau ne kartą mano čia iškeltą problemą - žodynai yra statiški ir nelankstūs. Žodžių reikšmės su laiku sensta, nyksta, keičiasi vietomis. Ir žodis versti šiuo atveju to puikiausias pavyzdys. Atsiverčiam mano taip mylimą tekstyną, įvedam šį žodį ir paskrolinam, ką mums randa? Peržvelgiau vos 30 sakinių, iš kurių trečdalyje atvejų kalbama apie vertimus mums visiems labiausiai suprantama prasme. Tuomet daug atvejų su kaltės ir kalnų vertimais. Taip pat medžių vertimu tiesiogine prasme. Štai taip. Žodynas turi būti interaktyvus padaras. Reikšmės turi kaitaliotis atitinkamai pagal vartoseną. Taigi ne, dabartinėje lietuvių *KALBOJE* mums miela reikšmė nėra 11 vietoje.
Vertėjų dienos proga Kauno kolegija (apskritai labai simpatizuoju šiai kolegijai, ji tokia friendly vertėjams) organizavo online paskaitą apie mašininį vertimą, kurią skaitė Egidijus Zaikauskas. Jei taip labai nuoširdžiai, manau, Zaikauskas rašo įdomiau nei pasakoja, kita vertus, galbūt tema tokia nedėkinga ir labiau tinkanti pirmos pakopos studijų antrakursiams-trečiakursiams. Nepaisant mano asmeninių preferencijų, paskaita buvo gan populiari, prisijungė net 100 klausytojų. O bet tačiau, joje mažai buvo pasakojama apie tai, ko nebūtų galima perskaityti (dėmesio) 2006 metų straipsnyje. Beklausant paskaitos dar šmėkštelėjo mintis - na, ką galima pasakoti apie mašininį vertimą, kai dalis prisijungusių vertėjų net nemoka išjungti kameros ir garso :D Tiesa, buvo žadėta, kad įkels paskaitos įrašą, tad pasistengsiu čia įkelti nuorodą, jei nepamiršiu.
[Nepamiršau, štai nuoroda.]
Ir dar vienas momentas, kuriuo noriu pasidalinti: konferencija, kuri vyks Kauno kolegijoje nuotoliniu būdu. Kol kas pati visai kaip ir noriu joje sudalyvauti. Jau pavasarį norėjau, bet dėl žinomų priežasčių ji buvo atšaukta. Dilgėlė man net mandrą temą sugalvojo, bet po Zaikausko paskaitos supratau, kad iš esmės nieko naujo nepapasakosiu, tad gal ką nors papasakočiau iš savo baigiamojo darbo tyrimo. O gal ir ne. Žodžiu, žiūrėsma :D
----------------------
*suprantu, kad kalba ir žodynas nėra tas pats, tad ir neklaidinkim vieni kitų pasenusia informacija

2020 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Sulietuvinimas - grėsmė kalbai ar racionalus sprendimas?


Studijuodama kalbas sutikau įvairių žmonių. Buvo tokių, kurie pasirinko kalbas, nes mokykloje nemokėjo matematikos arba tiesiog nežinojo, ką gyvenime veikti, ir kalbos neatrodė prasčiausias pasirinkimas. Vis tik dažniau sutikdavau kolegų, teigiančių, jog vienaip ar kitaip myli kalbas, bendravimą, literatūrą, kultūrą ir t.t. Ir visi aplinkui tik ir tekartoja - mylėk savo darbą ir tau neteks dirbti nė dienos (kas šiaip labai naivu, bet ne apie tai įrašas). Meilė yra gerai, tačiau ji taip pat yra pavojinga. Kuo? Na, skelsiu dar vieną banalybę - meilė akla. Ir meilė kalboms ne išimtis. Mylint kalbas galima lengvai prarasti objektyvumą, prisigaudyti visokių parazitinių minčių, kurios trukdo viskam.

Vienas iš tokių parazitų - neracionali meilė gimtajai kalbai. Yra ir tokių mylėtojų, kurie tarsi jaučia tam tikrą pareigą sukurti lietuviškus atitikmenis jau žinomoms ir suprantamoms sąvokoms, kurių tarptautiniai variantai kuo puikiausiai prigiję mūsų kalboje. Ir nuolat stebiu, kaip kolegos irgi mėgsta paišsidirbinėt. Vardan patriotinių sentimentų atmetami akivaizdūs vertimo sprendimai, kuriami fiktyvūs hibridai, kuriuos vadinu žombiais (žodžiai zombiai), prieštaraujantys elementariai logikai, kalbos ekonomijai ir krūvai kitų dalykų į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant terminą. Bet juk viskas nesvarbu, bile kad lietuviškas.

Žinot, yra žmonių, kuriems patinka įvairios sąmokslo teorijos, nes jų netenkina paprastas paaiškinimas. Deja, ir vertėjų tokių pasitaiko.

Taigi ne, svetimo termino sugramatinimas nėra grėsmė kalbai. Jei taip, tada išskroskim lietuvių kalbą ir išpjaukim viską, kas yra "nelietuviška". Jei kas turi poreikį mylėti tėvynę ir kalbą, lai myli, bet tegul nekiša tos meilės kur nereikia. Tai nei moksliška, nei profesionalu, tad visada svarbu prisiminti, kokia yra kalbos pirminė funkcija.