Niekada negali žinoti..

Pastebėjau tokį dalyką, kad žmonės, mąstantys apie vertėjo duoną, dažnai galvoja, jog iš tikrųjų žino, ką nori versti, ir ko tikrai nenori. Vieni taip kalba iš patirties, o kiti dėl to, kad skirsto į "įdomu" ir "nelabai". Pas mane buvo panaši situacija. Visada norėjau versti grožinę literatūrą, tačiau gavosi taip, kad aš stengiuosi ją verst, bet kol kas už tai man niekas nemoka :D 

Bet va atsitiko taip, kad dabar dirbu vienoje internetinėje šmutkių parduotuvėje. Niekada nesidomėjau nei mada, nei blizgučiais, ir galima teigti, jog šis mano karjeros etapas yra tikra likimo ironija. O bet tačiau.. Man pavyko atrasti įdomių dalykų - akmenys. Manau, retas vertėjęs, žengęs pirmuosius žingsnius vertimų olimpo link, pagalvoja: man patinka/nepatinka versti tekstus apie akmenis. Arba šiaip sakytų, kad akmenys labai patiktų ir pan. 

O va aš atradau savyje savotišką smalsumą. Darbe dažnai tenka versti visokius papuošalus su pačiais įvairiausiais akmenimis. Pradžioj mane kabino pats azartas, kaip vienas ar kitas akmuo verčiamas iš anglų į rusų kalbą. Tada man pradėjo darytis įdomu, ar sugebėsiu atskirti tuos akmenėlius, mat verčiant dažnai tenka žiūrėti į prekę ir skaičiuoti - daug ten tu deimantų ar nelabai :D 

Nors dirbu toje parduotuvėje dar visai trumpai, vos pusantro mėnesio, tačiau jau galiu daugmaž atskirti apie 80 akmenų-mineralų. Net parsisiunčiau knygas apie gemologiją. Maža to, pradėjau ruošti mini žodynėlį su EN-RU-LT kalbų kombinacijomis. Manau, man pavyks paruošti visai nebloga įrankį, nes ten bus ne tik vertimai, bet ir aprašymai,variacijos bei nuotraukos. 

Tačiau šiandienos įrašo esmė ne tame, ką aš ketinu padaryti, o būtent tai, kad kaip kai kurie dalykai, kuriems, atrodytų, esi visiškai abejingas, gali tave šitaip užvesti. Tai tik dar vienas įrodymas, koks nuostabus malonumas yra vertimai. Ne tik mokaisi kažką naujo, bet va, šiuo atveju, skaičių nepažįstančią užrūdijusią humanitarę privertė domėtis žemės gelmių gyventojais :D

Linkiu kiekvienam vertėjui atrasti kažką tokio.. keisto.. :D

Mano pirmoji publikacija :D

Sveiki! Šiandien norėjau užbėgti trumpam, ir pasidžiaugti su... Na, greičiausiai su savim pačia, nes nelabai kas čia lankosi :D Žodžiu, pagaliau Verbum žurnalas išleido savo ketvirtą numerį, kuriame yra ir straipsnis, parašytas remiantis mano baigiamuoju darbu :D Jei kam įdomu, galit paskaityti paspaudę ant nuorodos: Verbum žurnalas

Dar va prie to pačio straipsnio ir kinai kažkokie prisikabino, atseit davai, versk į anglų kalbą ir leidžiam :D pradžioj pagalvojau, kad tai spamas, bet po kiek laiko jie vėl parašė, ir paklausė, ar gavau jų praeitą laišką. Nežinau, nežinau :D 

Aš vis dar čia..

Tikrų tikriausio nesusipratimo dėka gavau pareigas apie kurias galėdavau tik pasvajoti, na, blogiausiu atveju, papaišyti čia. Taip, dirbu vertėja. Ne freelancer'e, kaip kad daug kas norėtų, bet apie savo darbo specifiką pasidalinsiu kita kartą. 

Šį kartą tenorėjau pasivaidenti ir priminti, kad tebesu gyva :D Kažkaip labai aktyviai šie metai prasidėjo. Labai daug minčių (ir kaip visada mažai laiko) norėtųsi čia aprašyt, bet kad nebūtų nuobodu, pasižiūrėkit geriau vaizdelį su viena iš mūsų kolegių:

Viešas atsiprašymas

Vietoj to, kad paredaguočiau prieš tai buvusį įrašą, nusprendžiau pakurti naują ir tuo pačiu pakontempliuoti ties viena mintim. 

Praeitame įraše gal nelabai gražiai atsiliepiau apie kai kuriuos "atspalvių" vertimo momentus. Tačiau atsiprašyt ketinu ne dėl jų, o dėl savo pačios žioplumo. Taip va gavosi, kad buvau į rankas paėmusi kokią tai visai su šiuo romanu nesusijusią knygą. Ji buvo versta iš rusų kalbos į lietuvių. Kažkaip pasidarė smalsu, koks yra knygos tiražas. Jį pamačiau, tačiau akis užkliuvo ne už skaičiaus, bet už redaktoriaus vardo. Šiaip man buvo keista matyti redaktoriaus vardą knygos gale. Bent jau seniau, kiek matydavau, redaktoriai eidavo iš karto po vertėjais. Bent jau kairiame puslapyje su visais kitais rekvizitais tikrai. O dabar? O dabar redaktoriai yra paminėti pabaigoje. Aišku, reikia džiaugtis, kad tokie apskritai yra. Taigi.. pasitikrinau "atspalvių" pabaigą, ir ten aptikau redaktoriaus vardą.

Tad atsiprašau dėl savo žioplumo. Nors iš esmės tai didelės reikšmės vertimo pasirinkimui ir nesudaro. Redaktorius greičiausiai tik lietuvių kalbą tikrina, o ne vertimą (?).

Šiaip gaila, kad redaktoriai taip nustumiami į pabaigą. Susidaro įspūdis, kad jų vargas visai nevertinamas. O juk jų darbas tikras košmaras. Bent jau aš taip įsivaizduoju. Jei man kas duoda suredaguot kokį tai vertimą, dažniausiai atsisakau, nes man lengviau tą tekstą išversti per naują nei taisyti jau ale paruoštą tekstą.

Knygų vertimai: E.L.James Fifty Shades of Grey

Pasidavusi draugių terorui, nusprendžiau perskaityti garsųjį E.L.James erotinį romaną "Fifty shades of grey". Galit mane pasmerkt, kad esu tokia bedvasė, ir skaitau komercinę literatūrą, pirmyn, man negaila. Neketinu vaidinti klasiką dievinančią snobę. Kiekvienam savo, kažkas mėgsta meilės romanus, kiti biografijas, aš dievinu mokslinę fantastiką. Kadangi "Fifty shades of grey" toli gražu nei mokslinė, nei fantastika, suprantama, jog lūkesčiai skaitant knygą buvo visai kitokie. Didelių reikalavimų knygai nekėliau, todėl ir nelikau nusivylusi. Tad didiems literatams pasakysiu vieną dalyką - nereikia ieškoti šiknoj smegenų. Jei tai yra meilės erotinis romanas, nereikia tikėtis, jog jame bus kažkokių gilių gyvenimiškų tiesų ar šiaip aukštų materijų. Visi esam žmonės, tad nereikia vaidinti, jog yra kitaip. Kadangi tai yra pirma knyga iš tokios serijos, kurią skaičiau, man sunku spręsti, ar ji yra įdomesnė ar prastesnė už kitas, tačiau aptikau keletą įdomių momentų.
Vis dėlto tai ne literatūros apžvalgos blogas, o vertimų, tad pasidalinsiu keliais pastebėjimais. Pasižymėjusi kelis įdomius konceptus, nusprendžiau pasižiūrėti vertimus.
Visų pirma lietuviškame vertime mane nustebino pagrindinės veikėjos vardo vertimas. Originale jos vardas yra Anastasia. Kas bent kiek susigaudo anglų kalboje, žino, kad šiuo atveju vardas bus tariamas (tikėkimės, fonetikai manęs nesudegins ant laužo) /anas'teiša/. Kažkodėl knygos vertėja nusprendė pagrindinę veikėją pakrikštyti Anastazija. Jei knygą būčiau vertus aš, gal būčiau vertus pagal tarimą, prisilaikant originalo, o gal būčiau palikus Anastasiją. Kažkam tai gal skambėtų prorusiškai, bet man šis vardas nekliūva už dantų. Tuo labiau, kad dažniausiai veikėją visi vadino paprasčiausiai Ana. Nors gal esu labiau linkusi prie varianto su tarimu. Turbūt daug kas norės prisikabint, kuo man neįtiko lietuviškas vardo variantas, juk tai yra vertėjo laisvė ir pan. Sutinku, tačiau šiuo atveju, kodėl taip išvertus pagrindinės veikėjos vardą pagrindinio veikėjo vardą praignoravo? Kodėl Christian nebuvo išverstas kaip Kristijonas? Na, reikia pasidžiaugti bent tuo, kad pavardę paliko ramybej, ir Kristianas nepatapo Pilkiu ar Pilkaičiu :D Kaip mačiau, knygoje redaktorius nepaminėtas, tad visi vertimo sprendimai krenta ant vienos vertėjos pečių. Tiesa, rusiškame variante vardas buvo išverstas remiantis į tarimą - Анастейша. Realiai paprastas variantas ir labai patogus. Patogus kame? Ogi nėra prie ko prisikabint. Vardas toks? Toks. Tariasi taip? Taip. Arti originalo? Ir dar kaip! Remiantis šia logika galima argumentuoti, kodėl Андрей netampa Andriumi, arba John netampa Jonu. Net ir menkiausi vardo tarimo pakitimai jau yra reikšmingi pakitimai. Juk niekam nepatinka, kai kas nors iškraipo tavo vardą, kodėl knygų veikėjai turėtų galvoti kitaip? O kalbant apie Anastaziją... Jei tokiu vardu būtų pavadinta lietuvė, viskas tvarkoj, tačiau Anastasia Steele ne lietuvė, tad kam reikia jos vardui priduoti lietuvybę? Mhm... Taip bemąstant, vis tik pasilieku ties variantu Anasteiša. (Na, prisiminkim dainininkę Anastasia, juk jos niekas Anastazija pas mus nevadina :D)
Kitas įdomus momentas, kuris man patiko knygoje, tai vienas iš pseudo-veikėjų - pasąmonė. O štai ir mane sudominęs sakinys:

My subconscious gives me an unhelpful I told you so expression.

Reikia pripažinti, kad šis veikėjas knygoje buvo vienas iš iškalbingiausių, tad buvo įdomu, kaip tai buvo išversta į lietuvių ir rusų kalbas.

Мое подсознание злорадно ухмыляется: «А я ведь говорило!»

Rusiškas variantas mane nustebino forma "говорило". Dar niekada tokio nemačiau, tad labai apsidžiaugiau, kai radau tokią formą pagaliau pavyko aptikti :D Nors pirma sakinio dalis išversta ganėtinai laisvai. Originale nėra paminėta apie "злорадно ухмыляется", tačiau tokį dalyką galima įsivaizduot. Vis dėlto frazė "ar aš tau nesakiau" dažniausiai ir būna lydima tokių emocijų.
Pasąmonė, nutaisiusi miną "ar aš tau nesakiau?", anaiptol man nepadeda.

Lietuviškas variantas artimesnis originaliam, o dar va ir klaustukas pridėtas :D
Kitas personažas, kuris man patiko nemažiau už pasąmonę - inner goddess. Nepaisant to, koks ryškus personažas bebūtų, vertimai nebuvo kažkuo ypatingi: dievaitė ir богиня. Na, o ko ir norėt? :D

Dar vienas sakinys, kuris mane suintrigavo vertimo prasme:

Oh Mom, – et tu Bruté?

Bet ir vėl nieko įdomaus neradau.
Ах, мама, и ты, Брут?
Ak, mama - "lr tu, Brutai?"

Vertimai praktiškai analogiški.

Tačiau man pavyko rasti šį tą įdomaus. Knygoje buvo tokia vieta, kai pagrindinė veikėja turėjo keliauti lėktuvu, ir pradžioje ją ignoravęs oro uosto darbuotojas, pamatęs, jog ji yra pirmos klasės klientė, pabudo.

He seems to have woken up and is beaming at me like I’m the Christmas Fairy and the Easter Bunny rolled into one.

Man buvo įdomu, kaip gi bus išversti personažai Christmas Fairy ir Easter Bunny.
Rusiškas variantas mane nužudė:
Служащий, еще недавно клевавший носом, сияет, словно я Дед Мороз и Снегурочка в одном лице.

Taip sakant, čystai rusiški tipai britų romane :D Šitas veiksmas lyg vadinamas lokalizacija? Tiksliai nežinau, tad nemeluosiu.
Lietuviškas variantas buvo artimesnis konceptų vertime, bet...

Jaunuolis, rodos, pabudo ir šypsosi man iki ausų kaip Kalėdų Senelis ir Velykų kiškis kartu sudėjus.

Kiek mano anglų kalbos žinios siekia, tie personažai yra nukreipti į pagrindinę veikėją, o ne į darbuotoją. T.y. Anastasija yra panaši į Kalėdų Senelį ir Velykų kiškį, o ne darbuotojas. Šiaip sakyčiau, kvailoka klaida.

Šiaip pats tekstas yra primityvokas, nemanau, kad jį verčiant turėjo kilti kažkokių labai didelių problemų. Nebent verčiant ką išdirbinėja pasąmonė su dievaite. Ir šiaip mergina turi tokį švelnų humoro jausmą, o kaip visiems puikiai žinoma, versti juokingus dalykus juokingai yra tikrai nelengva.
Lietuviškas variantas tikrai labai lietuviškas. Pvz, mis išversta kaip panelė, na, o apie vardą jau ir taip rašiau. Na, reik pasidžiaugt, kad Ana nepatapo Ona :D Jei rimtai, tai labai gerbiu vertėjus, kurie sugeba rasti atitinkamus lietuviškus ekvivalentus, nes labai nemėgstu bereikalingų anglicizmų, kurių tikrai būna labai daug šiuolaikiniuose rusiškuose vertimuose (pvz., уикэнд, ланч/ленч ir t.t.), tačiau irgi reikia jausti saiką :D

Kaip lingvistai planavo užkariauti pasaulį...

Praeitą penktadienį dalyvavau savo pirmojoje konferencijoje. Kaip pirmasis krikštas - reikalavo daug nervų, tačiau viskas praėjo daug smagiau nei tikėjausi. 

Visą ketvirtadienį man buvo bloga, net nėjo normaliai užmigti. Atsikėlusi ryte nieko nevalgiau, bet išgėriau puodelį kavos. Kol nuvažiavau į Vilnių, buvo taip bloga. Galvojau, tikrai mirsiu. Ruoštis nieko nesiruošiau, tik skaidres. O kalbą... O ką ta kalba? Kol rašiau straipsniui recenziją, perskaičiau jį šimtą milijonų kartų, tad viskas jau buvo mano galvoje.

Atėjusi į VU UKI, kur ir vyko konferencija, galvojau mirsiu, ir net turėjau mintį pabėgt. Bet juk aš suaugęs žmogus, ane? Reikia elgtis atsakingai. Tad paglosčiau fakulteto kieme besivalkiojantį katiną ir žengiau į nežinomybę. 

Konferencijoje dalyvavo septyni pranešėjai ir vienas klausytojas. Taip, vis tik rusų kalba nėra tokia populiari, kaip to norėtųsi. Arba mažai reklamos. Pirmiausia kalbėjo profesorė iš Sankt-Peterburgo universiteto. Ji pati yra fonetikė, bet, ačiū lingvistikos dievams, ji nusprendė, kad geriau papasakos apie Palaso žodyną (beje, labai įdomus dalykas). Ir moteriškė taip nuoširdžiai viską pasakojo, o dar konferenciją moderavo viena tiesiog nuostabi dėstytoja, tai pranešimai buvo skaitomi, kaip sakoma, namų sąlygomis (nors nežinau, ar lietuviai taip sako, rusiškai skambėtų по домашнему ). Tada pranešimo tema pastoviai keitėsi į ketinimus mane ir vieną bakalauro ketvirtakursę išsiųsti mokytis į Sankt-Peterburgą. Žodžiu, profesorė ne tiek pranešimą skaityt atvažiavo, kiek tiesiog žmoniškai pabendrauti su bendraminčiais. 

Paskui buvo kavos pertraukėlė, kurios metu dėstytojai ir toliau apšnekėjo galimybes išsiųsti mus į Rusiją :D Aš šiaip tikrai nieko prieš. O ir problemų su išvykimu jokių nebūtų. Smagu būtų atsidurti rusakalbėj aplinkoj ir kultūroj.

Po pertraukos tęsėm pranešimų skaitymą, ir pirmoji buvo anglų-rusų kalbų ketvirtakursė Ieva. Ji kalbėjo apie konceptą "laikas" grupės Машина Времени dainų tekstuose. Po jos kalbėjo jau anglų-rusų kalbų bakalaurė Beata. Jos pranešimo tema buvo krizės modelis žiniasklaidoje ar spaudoje. Tiksliai nepamenu, o žiūrėti tingiu. Bet pranešimas tikrai buvo įdomus. Dėstytojos labai smagiai diskutavo, ir tai buvo vienas iš pirmųjų žingsnių užkariauti pasaulį. Pvz., buvo teigiama, kad Lietuvoje, kaip ir JAV, krizės modelis panašus į stichiją, į kažką, kam žmogus yra pavaldus ir nieko padaryti negali. Būtent dėl to žmonėms ir buvo sunku įveikti krizės sunkumus. Tuo tarpu Rusijoje, kaip Putinas sakė: tai Europoje uraganas, Rusijoje tik šiaip vėjukas prapūtė, krizės sąvoka yra modeliuojama kaip liga. Jei yra liga, ją galima išgydyti. Kaip ten vyko iš tikrųjų, nežinau. Bet dėstytojoms patiko pati idėja, kad galima modeliuoti požiūrį ir sulaukti pasėkmių. Mano darbo vadovė pajuokavo, kad iš to galima net ir uždirbti. Nors... Negarantuoju, kad ji juokavo :D 

Tuomet savo pranešimą pristačiau aš. Buvo labai smagus nutikimas, kai gavusi programą elektroniniu paštu pamačiau, kad prie mano pavardės puikuojasi "Dr." ženkliukas. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatiktų, o ir visai gražiai skamba, bet su skaudama širdim parašiau jiems, kad aš dar ne daktarė. Užtat šitai pamatė mano dėstytoja, kuri moderavo konferenciją, ir pasakė, kad analogiška situacija buvo nutikus jai, ir mano darbo vadovė jai pasakė, jog tai yra likimas, tad ji pajautė pareiga dabar pasakyti tai man. Draugiškai pasijuokėm. Tada ta pati dėstytoja prisiminė, kad ir darbus visos jos rašė pas vieną ir tą pačią tikrai žymią mokslininkę (man jau tikrai susidaro įspūdis, kad realiai daugiau nėra ir pas ką rašyt :D). Tada paklausė, pas ką aš ketinu rašyt savo magistrinį darbą. Spėkit, koks buvo mano atsakymas? Va, va. Likimas :D 

Pagaliau kolektyvas liovėsi smagintis, ir aš galėjau pradėti pasakoti apie savo mylimas antraštes. Tačiau viskas pasikartojo, kai pateikiau antraščių pavyzdžius. Kadangi aš iš studenčių buvau vyriausia, tai moderatorė sumąstė atlikti bandymą - aš perskaitau antraštę, o merginos turėjo atspėti sovietmečio laikų precedentinį fenomeną (arba reiškinį :D). Kadangi merginos neįžvelgė nieko pažįstamo, pasijutau sena :D 

Po manęs kalbėjo moderatorė. Kaip jau minėjau anksčiau, ji yra fantastiškai superiškai afigieniškai gera dėstytoja, ji labai lengvai suranda bendrą kalba su studentais, dėl ko pastarieji ją ir dievina. Ji yra iš tų žmonių, kur jei būtų gydytojai, ir sakytų savo pacientams, kad jie miršta, anie jai nuoširdžiai dėkotų :D ji turbūt viena iš tų retų dėstytojų, kurie nekelia jokios baimės :D tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jos negerbia. Anaiptol. Jei būtų galima, ją visi ant rankų nešiotų. Tai štai, ji papasakojo, kaip sukosi iš padėties į kurią buvo įspeista dėl kažkokių kvailų sumetimų. Kadangi ji gavo labai mažai valandų rusų leksikai, o grupė visiškai nekalbanti rusiškai, tad galit tik įsivaizduoti, kaip sunku mokyti tokį žmogų, ir reikalauti iš jo tikrai daug. Tam ji sukūrė belenkiek visokių saitų google. Vienuose ji talpina įvairią informaciją, kurią galima parsisiųsti bet kada ir iš bet kur. Kiti puslapiai jau interaktyvūs, ir ji yra labiau moderatorė nei aktyvi veikėja. Studentai patys kelia ten savo darbus, komentuoja, bendrauja. Tai yra genialu, kadangi taip sukūriama, nors ir virtuali, tačiau tikra rusakalbė bendruomenė. Visi dirba bendrai, visi skaito, ir visi dalyvauja. Vietoj prezentacijų, kurios bereikalingai atima daug paskaitų laiko, dėstytoja užduoda jiems nufilmuoti, pvz, kulinarijos šou. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti labai nerimta, tačiau jūs tik pagalvokit. Studentai yra verčiami ruošti konkretų tekstą. Jei ir neiškala jo, vis tiek tenka perskaityti šimtus kartų, nes tik pats didžiausias nevykėlis teiks vertinimui pirmąjį filmuotą įrašą. Na, ir trečias dalykas - toks darbas reikalauja kūrybingumo. Juk norisi, kad darbas būtų šmaikštus, įdomus. O taip ir mokytis smagiau :) man tik gaila, kad ji mūsų kursui tokių darbų neužduodavo.. aš jau įsivaizduoju, kokius siaubo filmus mes jai prikurtume :D 

Kitą pranešimą skaitė mano darbo vadovė. Jau esu senesniuose įrašuose pasakojus, kokią didžiulę pagarbą ir baimę aš jai jaučiu. Ji tikrai labai unikalus žmogus. Pavydžiu jai jos iškalbos :D o ir tema pranešimo buvo tokia.. provokuojanti. Ji tyrė cosmopolitan reklamų tekstus. Bet ne šiaip tekstus, o būtent reklamas užrašytas dideliu šriftu. Ir iš tikrųjų... Ar kada nors susimąstėt apie žodžio "naujas" šių laikų prasmę? Aš tikrai ne. Ir štai, pasirodo, jog šio vienintelio žodžio visiškai pakanka tam, kad prekė būtų parduodama. O jei prie jos prikabintas ženkliukas "new", trūksta žodžiu, bet tiesa yra tokia :D Dar ji pasakojo, kad šiuolaikinė tendencija yra tokia, kad dabar blizga ir švyti viskas, kas iš esmės neturėtų švytėti :D pvz, oda arba blakstienos :D nu pagalvokit, kokios nuotraukos gausis su blizgančia oda :D žodžiu, pranešimas tikrai buvo labai energingas.

Na, ir paskutinį pranešimą skaitė man asmeniškai nežinoma bendravardė, bet vėliau, važiuodama namo, prisiminiau, kad "kur aš ją mačiau" :D o pasirodo, ji gi rašė straipsnį panašia tema kaip mano. Bent jau taip manau. Deja, ji pasakojo ne apie precedentinius fenomenus, o apie konceptus враг/priešas rusų ir lietuvių patarlėse. Tikrai buvo įdomu klausytis. Gaunasi, kad rusiškas priešas yra vertas pagarbos, o lietuviai net ir draugu nepasitiki :D 

Kaip jau buvo galima suprasti, konferencijoje man patiko. O kaip gi, juk gavau nemokamai VU rašiklį :D Šiaip realiai gaila vieno dalyko, kad nesugalvojau pakviesti savo dabartinių kursiokių. Manau, joms tikrai būtų patikę. Ir gal būtų bent kiek įsivaizdavę, kas yra būti ANRK :) 

Jei kam įdomu, čia galite paskaityti programą :) 

Konferencijos programa

Kuo pavojingi atviri ir uždari skiemenys?

Per kažkurią tipologijos paskaitą kalbėjom apie universalijas, ir viena iš jų, kuri atkreipė mano dėmesį, tai atvirų ir uždarų skiemenų buvimas. Neatsimenu autoriaus, bet jis teigė, kad visose kalbose yra atviri skiemenys. Ir universalija būtų tokia: jei kalboje yra uždari skiemenys, reiškia, toje kalboje būtinai bus ir atviri skiemenys. Bet atvirkštinio varianto būt negali. Na, nebus taip, kad kalboje bus tik uždari skiemenys.

Tada pagalvojau apie japonų kalbą. Jei atmintis man nemeluoja, šioje kalboje nėra uždarų skiemenų. Na, turbūt yra ir daugiau tokių kalbų, bet man, kaip anime mylėtojai, pavyzdys su japonų kalba pasirodė aktualesnis. Ir vat, kokie apmąstymai mane aplankė. Dubliuojant filmus ir pan. stengiamasi, kad versta kalba bent vizualiai atitiktų kalbančiųjų artikuliaciją. Turėtų būt žvėriškai sudėtinga pritaikyti tokiai kalbai kalbą su uždarais skiemenimis. Jei netingėsiu, būtinai šiuo klausimu kada nors pasidomėsiu.

P.S. atviri skiemenys yra tie, kurie baigiasi balse, pvz. ma-ma. Uždari skiemenys yra tie, kurie baigiasi priebalse, pvz., Man-tas.