2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Apie vieną iš daugybės vertimo subtilybių..

Šerloko Holmso motyvas, ko gero, yra amžinas. Yra nemažai knygų ekranizacijų, o kiek dar yra sukurtų interpretacijų – pradedant sukurtais Šerlokų personažais baigiant daktaro Hauso aliuzijomis. Vakarai ne vieninteliai, kurie nepalieka garsaus seklio ramybėje, rusai taip pat nesnaudžia, dėl ko 2013 metais pasirodė trumpas detektyvinis serialas su savo tam tikrais nukrypimais nuo originalaus siužeto.
Tačiau apie Šerloką čia rašau ne dėl to, jog norėčiau paanalizuoti kokią ištrauką ar pasidalinti vertimo ypatumais. O kalba eis apie vertimo žodžiu ypatumą, kurį rusai labai šmaikščiai pavaizdavo savo naujoje detektyvo interpretacijoje.

Vienoje iš serijų Šerlokas dalyvauja priėmime, kur bando šmirinėti „užkulisiuose“. Ir štai, jis nueina į kažkokias patalpas, kur yra pilna maisto, o prie stalo tą maistą greituoju būdu kemša pasipuošęs vyriškis. Šerlokui natūraliai iškyla klausimas:
- O tai jums priėmimo metu vaišintis negalima?
- Galima, - linkteli vyriškis ir toliau godžiai šveičia maistą. - Galima kiek tik nori, bet aš negaliu.
- Kodėl?
- Todėl, kad aš vertėjas.

Dar studijų metais skaičiau Minjaro Beloručevo memuarus, kur jis teigia, kad vertėjo taurė/stiklinė niekada negali būti tuščia. Ne dėl to, kad jis turi pastoviai gerti, netgi atvirkščiai. Gėrimo talpa turi būti pilna todėl, kad vertėjui dirbant niekas jo neblaškytų dėl gėrimo papildymo. Taip ir šiame seriale labai šauniai buvo parodyta, kaip vargšai vertėjai vargsta dėl maisto. Kaip gi tu versi pilna burna? :D Aš šiuo atveju serialui skiriu papildomą balą už tokį dėmesį vertėjams :)

p.s. šioje interpretacijos, oi, kokį ne paskutinį vaidmenį atliko ir mūsų aktorė Ingeborga Dapkūnaitė :)

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Šiek tiek apie rusišką blogo versiją..

Taigi.. kodėl haker perevoda? Kas nemoka rusų kalbos, patikslinu. Haker perevoda reiškia vertimų hakeris. Tikrai neketinu hakerių vadinti programišiais, nes man šis žodis kaip tik labiau asocijuojasi su nemokšomis, o ne savo srities specialistais. Kažkada pagalvojau, kad vertimai labai panašūs į sistemos nulaužimą. Viena iš pagrindinių vertimo sudedamųjų – teksto mįslės įminimas. Ir nuhakinus tekstą tereikia jį surinkti atgal, ir kaip ir programavime, taip ir vertime, kiekvienas ženklas yra svarbus. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. O tada visą tą originalaus teksto išmintį reikia per naują užkoduoti į verčiamąją kalbą, kad paskui įvairūs literatai galėtų laužyti sau galvą dėl to, „ką norėjo pasakyti autorius“ :D

2017 m. balandžio 2 d., sekmadienis

Nauja pradžia

Pasigirsiu. Ne, dar nesutvarkiau turimų vertimų :D Žodžiu, sumąsčiau įdomumo dėlei pakurti analogišką blogą, tik rusų kalba. Šio blogo statistika rodo, kad mane aplanko ir kaimynai iš rytų, tačiau nelabai ką čia randa, nes paprasčiausiai nesupranta, kas čia parašyta. Ir va, atėjo nušvitimas, ir pakūriau kiek kitokio stiliaus, bet būsimo to paties turinio blogą http://hakerperevoda.blogspot.lt
Kodėl toks keistas pavadinimas, papasakosiu kitame įraše. O šiame paaiškinsiu, koks to reikalo tikslas. Esmė ta, jog kurdama šį blogą tikėjausi rasti bendraminčių, o gal net ir savotiškų mokytojų. Labai gaila, bet patyrę vertėjai, pravertę mano erezijas, visai nesiveržia su manimi bendrauti :D Nors prijaučiančių bendraminčių sutikau nemažai. Tik va nė vienas jų neturi nei vertimų ar bent jau redagavimo patirties. Tai va. Galvoju, gal kaimynai ką gero parekomenduos? :D Bet kokiu atveju, pavertėjausiu savo mėgstamu laisvuoju būdu :D

2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Google vertėjų bendruomenė

Ne taip seniai aptikau labai smagų dalykėlį – Google vertėjų bendruomenę. Iš tikrųjų man turėtų būti gėda, kad aptikau šį reikalą tik dabar :D Mane šiaip jau seniai domino, kaip vyksta Google vertėjo tobulinimo darbas. O viskas vyksta labai paprastai. Mes, paprasti mirtingieji, prisijungiam prie šios bendruomenės, pasirenkame kalbas, kurios mums yra gerai žinomos, ir darome vieną iš dviejų: verčiame pateiktas frazes arba patvirtiname/atmetame pateiktus vertimus. Procesas labai paprastas. Jei jauti, kad nežinai tinkamo vertimo (tingi galvoti ar ieškoti) arba nežinai, ar pateikti vertimai yra tinkami, tiesiog praleidi tą žodį/žodžių junginį. Dar smagu, jog už kiekvieną "darbelį" gauni taškus. Na, tokia žaidimo forma pateikiamas gan rimtas reikalas :D Pabandykite ir patys, jei norit pasižaist :D


Ties 1 punktu Jūs renkatės versti žodžius ir frazes. Ties 2 punktu renkatės tvirtinti jau kažkieno vertimus. Ties 3 punktu yra pateikta statistika.



Štai čia Jums pateikiamas verčiamas elementas ir eilutė, kurioje rašote savo vertimą. Jei aš dabar būčiau pateikusi vertimą „nežinau“, kažkas gudresnis tvirtinimo etape mano vertimą „išbrokuotų“ :D




Štai taip atrodo kažkieno pateiktų vertimų vertinimas :D Man teko vertinti vieną vertimą – Ice Maker. Ir buvo toks vertimas žudikas – ledų virimo aparatas :D

Jei dvejojate dėl verčiamo žodžio ar žodžių junginio, kadangi gan ne retai pasitaiko ir negerai parašytų frazių ir žodžių kratinių, galite paspausti ant vėliavėlės:



Na ką.. have fun :D

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

Laisvės kaina vertimuose

Studijuodama niekada nebuvau įsigilinusi į vertimų istoriją. Taip, teko girdėti vieną kitą istoriją, tačiau vystymosi eiga man susidomėjimo kažkokio nekėlė, tad buvo visai įdomu paskaityti Noros Gal’ knygoje apie tai, kokius kraštutinumus patyrė vertimų pasaulis. Tais senais gūdžiais laikais.. net nežinau kada.. na, turbūt prieš grožinės literatūros vertimo teorijos atsiradimą.. drąsuoliai ne šiaip versdavo knygas, bet iš esmės jas perrašydavo, tad labai dažnai galima sutikti, jog autorius yra tas ir tas, nors iš tikrųjų jis tik išvertė kažkieno darbą, bet tai padarė taip savaip, kad jau tokį darbą vertimu pavadinti sunku. Veikiau jau plagiatas su savo patobulinimais :D Geoffrey Chaucer kaip tik puikus to pavyzdys. Gal ir nieko taip.. nepatiko kas, paėmei, perrašei.. bet čia jau fanfikai, o ne vertimai :D
Taigi patys galit įsivaizduoti kas ištiko grožinės literatūros pasaulį, kad paskui buvo griebtasi kito kraštutinumo – viską versti pažodžiui. Abu šie kraštutinumai yra blogis. Bet antrasis variantas mane gąsdina daug labiau :D Įsivaizduokit, kas gali gautis iš grožinės literatūros, kuri yra tikra priešingybė protokolui.
Ir štai jau kiek dešimtmečių vertėjai kovoja už laisvę. Ne už laisvę savivaliauti, bet apginti grožinės literatūros kūrinį, kad ir vertimas būtų dar vienas grožinės literatūros kūrinys. Bet kaip žinot, kiek tos laisvės sau gali leisti? Pamenu, univere mums tos laisvės jokios neleido. Ir nesuprasi, ar čia tam, kad geltonsnapiai studentai neįsivaizduotų, jog grožinės literatūros vertimas yra labiau interpretacija, ar dėl to, kad rimtai buvo prisilaikoma idėjos, jog vertime neturi būti jokių papildymų ar pašalinimų.
Šiaip keista. Kalbėjome apie įvairias atvirkštines transformacijas, kai pavyzdžiui, neiginį galima išversti teiginiu ir atvirkščiai, tad kodėl negalima pridėti kokią dalelytę? Pamenu, vertėm kažkokį tekstą iš anglų kalbos, ir vienas sakinys buvo toks įdomus, o įdomus tuo, jog jame jautėsi savotiškas lengvabūdiškumas, kurį aš pasistengiau vertime priduoti dalelyčių pagalba. Aišku, mano savivalę išbrokavo, tačiau aš iki šiol nesijaučiu esanti dėl to neteisi. Lietuviškame variante buvo išversta mintis, bet nebuvo perduota kalbančiojo nuotaika. Dabar aš jau suprantu, kad tada padariau tik vieną klaidą – nesugebėjau apginti savo vertimo.
Nora Gal’ knygoje citavo Cicerono žodžius, kuriuos kiekvienas vertėjas turėtų išsitatuiruoti ant krūtinės, jog žodžius reikia ne skaičiuoti, o pasverti. Ir man tai buvo toks vau.
Verčiant grožinę literatūrą reikia jausti daug daugiau nei tiesiog gerai žinoti kalbas. Kaip jau ir anksčiau minėjau literatūrinę klausą ir grožinės literatūros kūrinio lygius, kuriuos sudaro ne vien tekstas, bet ir nuotaika, veikėjai, ta visa chemija, kuri įvyksta, kai visi elementai, kuriuos autorius panaudojo, pradeda reaguoti. Būtent visą tą cheminę reakciją vertėjas ir turi išversti į kitą kalbą. Nes ta reakcija neįvyks vien dėl to, kad sugebėjote atrinkti visas sudedamąsias dalis, reikia jas sujungti. Štai čia ir yra vertimų keblumas, atpažinti, kas vis tik tą kūrinį padaro kūriniu.

2017 m. vasario 15 d., trečiadienis

Nora Gal' - genialu tai, kas paprasta

Kaip jau minėjau praeitame įraše, dabartinis bus skirtas Noros Gal’ išskirtiems „teksto gerinimo būdams“. Greičiausiai dauguma patarimų nieko nenustebins, bet o gal čia apsilankys toks pat geltonsnapis žmogus, dirbantis su žodžiu, tad tikrai tikiu, jog šie vertimų „life hacks“ pasirodys visai naudingi :D
  • Tarptautinį žodį pakeisti gimtuoju
Štai islandai ypatingai rūpinasi savo kalbos švara, ir savo kalboje turi atitikmenį vos ne kiekvienai svetimybei ar skoliniui. Kitas klausimas, kiek jie tuos dirbtinai sukurtus žodžius vartoja.. Iš esmės lituanistai taip pat nesėdi rankų sudėję, tik kad jų vargas kitą kartą būna tiesiog išjuokiamas.. nors kartais žodis visai sėkmingai prigyja, kaip antai asmenutė :D O kalbant bendrai, tai natūraliu būdu atsiradęs žodis praktiškai visada bus geresnis už svetimą. Pabandykite patys. Gaudykite šiuos žodžius savo galvoje ir bandykite pakeisti juos lietuviškais. Sakyčiau, labai gera mankšta. Jūsų kalbai tai priduos daug daugiau nei švaistymasis bespalviais ir beskoniais tarptautiniais žodžiais.

  • Mažiau veiksmažodinių daiktavardžių, daugiau pačių veiksmažodžių
Man labai sunku įsivaizduoti akademinį tekstą be šių gyvos kalbos žudikų. Prisipažinsiu, pati iš įpročio dažnai griešinu, tačiau man ir pačiai tokios struktūros niekada nepatiko, nes kaip Nora Gal ir rašė, tekstas nuo to turiningesnis netapdavo. Kam rašyt „protingai“ ir sudėtingai, jei galima parašyti paprastai ir aiškiai? Jei kas nors prieštarauja šiai minčiai, paskaitykite prof. dr. Melnikienės monografiją apie dvikalbius žodynus. Visų pirma, vien dėl to, kad ją privaloma perskaityti visiems, kas dirba su žodynais, o visų antra, Jūs pamatysite kaip nuostabiai autorė dėsto savo mintis be visokių sudėtingų struktūrų. Apie ką eina kalba suprastų net ir nieko bendro su lingvistika neturintis žmogus. Na, o galiausiai, šis patarimas yra būtinas kuriantiems žmonėms. Nori sukurti gyvą tekstą, pirmyn.

Dar trumpai apie aiškią ir suprantamą kalbą. Nora Gal’ pateikė labai gerą pavyzdį iš grožinės literatūros, kai žmogus įkrito į duobę, ir jam buvo numesta virvė. Ir tas nelaimėlis, vietoj to, kad išliptų iš duobės, pradėjo svarstyti, kas gi yra virvė? Taip ir akademiniuose raštuose, reikia kalbėti apie esmę, o ne puošti ją visokiais numirėliais.


  • Atsargiai su įvardžiais
Iš tikrųjų paprastai kalboje mums įvardžių reikia žymiai mažiau nei, pavyzdžiui, anglų ar vokiečių kalbose. Mes turime visą galybę kaitymų, dėl ko mokytis lietuvių kalbą darosi tik sunkiau, tačiau šios ypatybės dėka sėkmingai galime išvengti nereikalingo įvardžių vartojimo. Čia dar galime šiek tiek paliesti vertimo laisvės klausimą, bet apie jį kitame įraše. Vertimo esmė yra perduoti teksto prasmę, ir jei jau netikite manimi, tai patikėkite tais vertimų ir literatūros milžinais, kurie kurdami savo gimtąja kalba niekada nenaudotų tiek įvardžių, kiek mes jų galėtume išversti. Tekstas bus natūralesnis, jei vieną kitą įvardį pakeisime vardu, pareigybe, ar iš viso jais atsikratysime. Kaip suprasti, kada galime atsikratyti įvardžio – jei galima pasakyti tą pačią mintį be įvardžio, reiškia – metam lauk. Šį reikalą taip pat labai naudinga taikyti ir kuriant.

  • Atsikratom neaiškumais
Kalba eina apie žodžius, kurie iš esmės nieko nepasako, o taip pat ir nesuteikia jokių spalvų – figure, thing, situation, to do ir t.t. Tekstas, parašytas anglų kalba, paklūsta anglų kalbos dėsniams, tačiau vertimo esmė perteikti ne kiekvieno žodžio ar net viso sakinio struktūrą, o tai, kas yra sakoma, tad verčiant reikėtų taikyti lietuvių kalbos dėsnius.

  • Kuo tikslesnis žodis, tuo sodresnis ir gyvesnis tekstas bei mažiau klaidų
Jei yra kažkas pabrėžiama, nereikia versti labai/labiau. Labai didelį galima pakeisti į milžinišką, labai baisų į siaubingą, greitą bėgimą į lėkimą išdegusiomis akimis ir t.t. Ir tai jokiais būdais nėra savivaliavimas, arba kaip rusų kalboje yra puikus žodis – отсебятина. Niekas neleistų tokio lietuvių autoriaus knygų, jei jo tekste visur šmėžuotų „labai“, tad ir vertimuose vertėtų naudoti gyvą žodyną. Na, ir apskritai, ar verta minėti, jog visada reikia ieškoti tikslų žodį?

  • Žaidimas su spalvomis
Šį žodžių žaismą, jei taip galima pavadinti, mums dar trečiame kurse atsiuntė vertimų dėstytoja. Iš esmės būtų juokinga, jei nebūtų tiesa :D Ir čia taip pat bus paliestas laisvės klausimas.. ir vėl bus paliesti lietuvių kalbos dėsniai.. mes turime nuostabius veiksmažodžius, kodėl gi jų nepanaudojus? Kodėl vietoj „medžiai buvo žali“ nepasakyti - „medžiai žaliavo“? Na, čia labai vaikiškas pavyzdys, bet tikiu, jog esmę pagavot :D Jei nepritariate šiam teiginiui.. vėlgi.. kas skamba įtikinamiau? Kas labiau kutena vaizduotę? O koks autoriaus tikslas? Užmigdyti nuobodžiu stiliumi ar suteikti kokius tai pojūčius?

  • Mažiau tokių junginių: veiksmažodis + bendratis
Šitai man buvo naujiena. Niekada nekreipiau į tai dėmesio. Ir tik sužinojusi pastebėjau, kaip dažnai naudoju šią struktūrą. Va, Jums dar vienas vaikiškas pavyzdys – jis nori valgyti. Kaip galime pakeisti? Jis alkanas, išbadėjęs, žarna žarną ryja ir t.t. Jaučiate skirtumą? Puiku. Apie tą jausmą plačiau aprašysiu kitoje dalyje :D

  • Ne išnašoms!
Puikiai pamenu, kaip dėstytojai mus barė dėl šio reikalo, nors kartais apimdavo tikra neviltis – kaip, kaip gi išsisukti??? Spėju, reikės ateityje šiam kenkėjui skirti net atskirą įrašą, tad šį kartą tiesiog parašysiu tai, ką parašė Nora Gal – jog tas vertėjas, kuris slepiasi už išnašos, akivaizdžiai parodo talento trūkumą. Žinoma, ji kiek kitaip šią minti išsakė ir daug plačiau, bet esmė išlieka ta pati.

  • Tarmybės ir netaisyklinga kalba
Grožinėje literatūroje toks galvos skausmas pasitaiko ir net labai dažnai. Kas labiausiai priverčia mano kraują užvirti, kai vertėjas ištaiso tą kalbą vertime. Čia jau prisilaikoma tos kvailos aksiomos, jog literatūra turi šviesti skaitytoją, tad ir kalba turi būti taisyklinga, tačiau tokią šventvagystę aš ir vadinu savivaliavimu. Patys pagalvokit, jei koks nemokša visą gyvenimą nematęs nieko toliau savo kaimo, baigęs vos kelias klases ir niekada nelaikęs rankoje jokios knygos, iš kur jam tokiam kalbėti sklandžia literatūrine kalba? Jei žmogus keikiasi riebiais keiksmažodžiais, kokią vertėjas turi teisę sušvelninti juos ar iš viso panaikinti??? Na, bet čia irgi jau vertimo laisvės klausimas. O Nora Gal’ šiuo klausimu pateikia keletą paprastų patarimų – perteikti tarmybę į verčiamą klabą labai sunku, kadangi vienas dalykas yra amerikiečio ranča, brito ferma ir lietuvio ūkis. Patys pajutot, kaip pasikeitė spalvos? Tas galioja ir su tarmybėmis. Jei panaudosime pernelyg tarmišką žodį, galime išvysti nesuderinamus vaizdus – Vingių Joną tarp kaubojų. O šitai vertėjui taip pat yra tabu. Tad palengvinti savo dalią galime keisdami kalbėsenos struktūrą, pridėti netaisyklingų formų „sėsk už vairą“ ir pan. Čia jau kiek išveža Jūsų vaizduotė :D Man belenkaip patinka iš internetų :D

Tai tiek šiam kartui.. o štai kitame įraše aprašysiu, kokios savybės yra būtinos vertėjui :)