2015 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Kaip iš vertėjos tapsiu Eridanu :D

Vakar pasiguodžiau, kad nebeteks dirbti Eridane (tarsi būčiau ten kam reikalinga :D), ir kas tokiu atveju belieka tokiai svajotojai kaip aš? Negali dirbti Eridane? Pati tapk Eridanu. Suprantu, skamba kiek kvailai. O gal net ir labai kvailai, bet taip, aš pasiryžau tam, ir tuoj pasidalinsiu savo nuostabiuoju planu.
Turiu vieną šaunų bendramintį, kuris yra parašęs knygą, tačiau visiems puikiai yra žinoma, kaip sunku išleisti knygą nežinomam asmeniui, o dar ir neturint tam pinigų. Bet mūsų visų džiaugsmui atsirado galimybė „jeigu labai nori – tai reikia!“. Bendramintis pasidalino, jog yra tokia leidykla NaujasVardas.lt, kuri leidžia nežinomų autorių darbus. Taip, tai elektroninių knygų leidykla. Jei kas tikėjotės kažko fainiau ir šiuo metu su apmaudu pasakėt „pfff“ ar „meh“, tai atsiprašyti neketinu. Mane ši leidykla sužavėjo tuo, jog tai yra nekomercinės paskirties projektas. Jie leidžia niekam nežinomus autorius ir iš to nieko neuždirba. Iš esmės, niekas iš to neuždirba. Bet juk idėja tokia nuostabi – supažindinti pasaulį su naujais autoriais. Būtų mano valia ir turėčiau pinigų tiek, kiek jų neturiu, apsiimčiau juos globoti :D nieko negaliu padaryti, man visada labai patiko tokios idėjinės avantiūros, kur būtent idėja yra svarbesnė už pelną. Jaučiu, po algos net sms'a kokį nusiųsiu :D
Dar labai įdomi mintis ar net ideologija, kurios prisilaiko NaujasVardas – kategoriškas NE popieriui :D Taip sakant, propoguoja rašytojus nežudyti medžių. Net ir komentaruose būna iš jų pusės atsiliepimų, kodėl gi tie autoriai taip veržiasi nužudyti vieną kitą medį... Taigi atsakymas labai paprastas – popierinė knyga yra materialesnė, tikresnė. Nes internetinis leidinys, kad ir su tuo pačiu turiniu kaip ir popierinis, neturi to tokio „svorio“. Jei žvelgsime į senesnius laikus, būti išleistam, analogiškai reikšdavo ir būti vertingam. Jei tave išleido, reiškia – parašei kažką tikrai vertą dėmesio. O internetinis leidinys... Psichologiškai jis nesijaučia toks svarus. Baisiai čia.. sutvarkytas tekstas, uždėtas viršelis, kurį gali nusipiešti, kas netingi, paversti tekstą visais įmanomais formatais, ir štai tau knyga :D Tokia knyga retai pelnys rimtesnio požiūrio už tekstą, patalpintą kad ir kokiam rasyk.lt. O ir ten dažną kartą autorius turi daugiau skaitytojų. Arba koks nors tinklarašatis.. irgi turi savo skaitytojų ratą.. Kad ir kaip ten bebūtų, manau, visa tai yra tik sąmoningumo ir įpročio klausimas. Elektroninė knyga bus vertinama tada, kai mes atprasime skaityti popierines knygas. Nes juk dauguma knygų mylėtojų ir skundžiasi, jog jie praranda visą malonumą skaitant per skaityklę, nes nejaučia knygos svorio ar kvapo. Asmeniškai aš labai džiaugiuosi, kad skaityklė yra kompaktiška ir nieko nesveria, o su savimi visur ir visada turiu tūkstančių knygų biblioteką.
Tai grįžtant prie temos - mintis mano tokia, kad pateikti jiems mano paruoštus vertimus, o jie jau tegul sau nusprendžia, ar verta jiems vargt su jais ar ne. Grįžtant prie to tapimo Eridanu – versiu fantastinius apsakymus, darysiu tokius rinkinukus, ir galbūt kam nors jie bus įdomus. O ir pati tuo tarpu kaupsiu publikacijas.. Nors kiek tai padės įsidarbinti, klausimas keliantis daug abejonių, bet juk ir aš idėjinis žmogus, ir vis tiek verčiu savo malonumui, tai koks gi skirtumas? Ar tie vertimai dulkės mano kompiuterio aplankaluose, ar galbūt papuls į kieno nors akiratį...
Kita leidykla, kur autoriai turi galimybę ir užsidirbti – knygute.lt. Taip taip, tai tas pats puslapis, kur Eridanas sukišo visą savo turimą fantastiką. Įdomu tai, kad galima išleisti savo elektroninę knygą ir iš to uždirbti (kuo aš šiaip labai abejoju). Pirmas variantas – investuoji į knygos paruošimą (250lt) ir gauni 50% pelno. Nieko neinvestuoji – gauni 10%. Man net smalsu pasidarė, iš ko gi jie labiau pelnosi – autorių ar skaitytojų? :D
Štai tokiu būdu ir bandysiu kaip nors pasidalinti savo numylėtais galvos skausmais, o tuo tarpu dar noriu papasakoti apie du nerealius vertėjus, kuriems žiauriai pavydžiu. Šie didvyriai yra iš rusų kalbos verčianti Nida Jakubauskaitė ir iš anglų kalbos verčiantis Bronius Bružas. Gal jie verčia ir iš kitų kalbų, nežinau, bet jie abu vertė Eridano knygas, ir praktiškai viskas, kas yra Lukjanenkos ar Vasiljevo išversta į lietuvių kalbą, tai padarė p.Nida. Žiauriai pavydžiu. Ir dabar kai Eridanas nebeleidžia knygų, gaila gi ir skaitytojų, nes juk yra keletas Lukjanenkos apsakymų apie sargybas ir net kelios naujos knygos... Ir nejaugi jų niekas nebeišvers?
P.Bronius išvertė visą jūrą klasikinės ir šiuolaikinės moklsinės ir nemokslinės fantastikos (ir ne tik fantastikos), dėl ko irgi labai labai pavydžiu. Tikiuosi, jiems abiems dabar miegant ausys nekaista nuo mano „pasišnekėjimų su savimi“. Bet juk kaip tai turėtų būt nuostabu – versti atvirai publikai mėgstamas knygas.

Manęs vienas draugas prašo, kad išversčiau Dmitrijaus Gluchovskio trečią Metro dalį. Ir garbės žodis, turbūt apsiverkčiau, jei gaučiau šią knygą. Na, bet tai beliko pasakyti draugui – laukti. Anksčiau ar vėliau vertimas tikrai pasirodys. Ir tikrai ne vėliau už manąjį. Nes, deja, negaliu skirti grožinės literatūros vertimams tiek, kiek norėtųsi :)

2015 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Apie niekaip neišsipildančias svajones ir pigias knygas..

Na štai, rašau pasidžiaugti (ar pasiguosti?), kad kelios leidyklos įtraukė mane į savo duombazę, ir gal kada nors man nusišypsos laimė, ir pagaliau gausiu išversti kažką grožinio.. Na, tiksliau, kažką grožinio už kurio vertimą man sumokės :D Užtat kitas liūdnas dalykas, jog viena iš mano svajonių taip niekada ir nebeišsipildys – dirbti Eridano leidykloje.
Ši leidykla gyvavo sau ramiai nė nežinodama apie mano egzistavimą, kai aš tuo tarpu augau su šios leidyklos kepama fantastika. Žinoma, bandydama laimę įsidarbinti pas juos, likau praignoruota.. oh well.. Užtat jų „atsinaujinusiame“ puslapyje radau žinutę, kad vyksta knygų išpardavimas. Pirma mintis, tai ką? Jau viskas? Užsidaro? Be ilgų kontempliacijų nusprendžiau vis tik apsilankyti pačioje leidykloje, o prie progos ir pigių knygų įsigyti.
Kai atsidūriau reikiamu adresu, pažvelgus į pastatą, pagalvojau: „Nu, ne.. čia tikrai negali būti jokia leidykla įsikūrus“. Baisus raudonų, nuo amžiaus ir drėgmės pajuodusių, plytų namas su nepermatomais langais. Nusprendžiau, kad reikia dar pavaikščiot ratais kvadratais. Eridano neradau, užtat radau Obuolio leidyklą, tad mintyse pasižymėjau, kad bent jau žinosiu, kur ji yra. Tuomet pasidaviau ir išsitraukiau savo negudrųjį telefoną. Jam uždaviau, kad nuvestų mane iki Eridano. Ir grįžau prie to pačio pastato, kaip ir prieš tai.
O lietus taip pila. Jau ir taip peršlapau kaip višta, nu negaliu grįžt namo tiek išvaikščiojus, peršlapus ir neradus Eridano. Galvoju, bala nematė, bus kas bus. Radau duris, paskambinau. Atidarė tokia maloni moteriškė ir patvirtino, jog Eridanas tikrai yra čia įsikūręs. Užėjau, apsidairiau. Viduje tikrai daug jaukiau ir civilizuočiau.. o ką jau ir bekalbėt apie lentynas, prikrautas pačiomis neįtikėčiausiomis istorijomis.. Pasiėmiau porą Stephen King knygų už porą eurų (parduotuvėse kainuoja apie 5-6 eur). Pasiteiravus, ar čia jau Eridano žvaigždyno paskutinis pasispardymas, darbuotoja nesuko į vatą ir patvirtino, jog greičiausiai taip. Nes jau vis tiek nieko nebeleidžia, o persikėlimas į internetinę erdvę nieko neišgelbėjo.
Pasirodo, Eridanas savo knygas pateikė elektroniniu formatu per knygute.lt puslapį. Suprantu, tai ne Eridano kaltė, tačiau tai yra visa lietuviškų elektroninių knygų problema – jos žvėriškai brangios. Man, kaip suvalkietei, nesuvokiama, kaip galima išleisti pinigus už nepilną megabaitą, kai pridėjus ne daugiau kaip eurą gali nusipirkti visą popierinę knygą ir dar naują. Pas mus knygos iš viso labai brangios, nesuprantu, kaip žmonės jas dar įperka, na bet juk perka. Ir knygynai išsilaiko.. Dėl to būtų labai įdomu tiesiog išbandyti jėgas kokioje nors leidykloje dėl patirties. Pamatyti savo akimis, kaip gi vyksta darbas. Kaip gimsta knyga.
Suprantu ir tai, kad Lietuva ne anglakalbė šalis ir net ne Rusija, kurios turi daug daug daug daug platesnę auditoriją. Jie gali sau leisti knygas už kainą „pigiau grybo“, nes jų knygas skaito visur. Pvz, visada apsmoka nuvažiuoti į Vilnių, išleisti 30 eur kelionei, ir geležinkelio stoties knygyne prisipirkti knygų rusų kalba, nes ten kainos vaikiškos. Arba net nebūtina važiuot, jie lyg turi elektroninę parduotuvę, tik kažkaip nelabai prisimenu adresą. O ką būtų galima įsigyti už 30 eur kad ir paprasčiausiame knygyne už kampo?
Labai džiaugiuosi interneto platybėmis. Ne tik dėl to, kad galima parsisiųsti knygas nemokamai, bet kad ir knygynų pasirinkimas visai kitas. Knygas perku tik internetu ir tik per akcijas. O dar dažniau jau ne naujas. T.y., šios knygos jau turi savo istoriją. Jos kažkam priklausė, tačiau yra puikios būklės, o kaina nesikandžioja. Vienas iš tokių puslapių yra knygoskiekvienam.lt. Būtent iš ten parsisiunčiau pirmuosius PFAF leidinius už juokingą kainą ir dar gavau kryžiažidį bei kalendoriuką dovanų. Sakyčiau, toks knygynas „namų sąlygomis“, kas suteikia jaukumo ir nedvelkia tokia komercija, kaip kad vienas knygynas, kuris jau užkniso su savo žinutėmis ir amžinomis akcijomis knygoms, kurių niekas net ir už dyką neimtų.
Kalbant apie akcijas, tai visada apsimoka jas medžioti populiariuosiuose prekybos centruose. Ypatingai mėgstu, kai būna kokia 80% nuolaida, tada gali už vienos knygos kainą nusipirkt visą seriją. Žinoma, pačių einamiausių kūrinių įsigyt nepavyks, bus tik kokia klasikinė populiarioji literatūra (paskutinį kartą įsigijau net 7 Agatha Christie knygas po 1.5 eur), bet kaip viena mano dėstytoja pasakė „на безрыбье и жопа соловей“ (čia ji kalbėjo apie rašančiųjų rusų kalba lietuvių autorių trūkumą).

Tai tiek šiam kartui, o rytoj parašysiu apie savo sprendimą dėl Eridano leidyklos. Įrašas bus tikrai naudingas norintiems išleisti savo kūrybą ar vertimus :)

2015 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Mano vertimas: Brian Aldiss - Super-Toys Last All Summer Long

Štai dar vienas mano verstas mini kūrinys. O šio vertimo atsiradimą lėmė viena paprasta istorija. Kažkada seniai seniai, kai man buvo gal kokie keturiolika (o taip, tai buvo tikrai seniai), viename chat‘e, kurio pavadinimo jau ir nebe prisiminsiu, su vienu bendraminčiu kalbėjome apie knygas ir šiaip įdomias istorijas. Taip jau gavosi, kad mano mokykloje anglų kalbos kursas buvo sustiprintas, tad galėjau be didelių problemų skaityti literatūrą anglų kalba. Na, bent jau tą, kur skirta paaugliams ir panašiai (gal galėjau ir kitokią literatūrą paskaityt, bet turbūt nebuvo taip įdomu). Ir vienas pašnekovas pasakė, kad labai norėtų paskaityti šią istoriją, bet nėra vertimo lietuvių kalba. Ir aš jam pažadėjau, kad užaugusi būtinai išversiu.
Štai ir užaugau, net ir tekstą išverčiau, nepaisant to, kad tas pašnekovas jau turbūt ir pats jau sugeba perskaityt tą istoriją anglų kalba, nes tekstas tikrai primityvus. Iš kitos pusės, gal jau net tas pats pašnekovas bus seniausiai pamiršęs, jog norėjo kažką perskaityti.
Bet kokiu atveju priėmiau šį nedidelį iššūkį. Na, gal kiek per garsiai pasakyta „iššūkis“, tačiau vis tiek buvo smagu pasižaisti su moksline fantastika. Kažkokių tikrai problematiškų vietų nebuvo. Nei žodžių žaismo. Buvo šiek tik įdomiau iš techninės pusės, tačiau vėlgi... Tekstas ganėtinai baltas ir pūkuotas, ir toks graudžiai naivus.

Šiaip nesusilaikiau, ir nusprendžiau pažiūrėt, kaip gi išvertė šį tekstą kolegos į rusų kalbą ir buvau labai nustebusi, kadangi tas vertimas buvo net ir išleistas. Kas mane šokiravo Andrejaus Krivolapovo (nuostabi pavardė!) vertime - vertimo laisvumas. Jis dažnai žongliruodavo įvardžiais vaikščiodamas kelių milimetrų ašmenimis. Taip pat pridėdavo kai kurias smulkmenas nuo savęs. Jeigu tai aš dar galiu suprasti (man ir pačiai dažnai tenka kovoti su šia pagunda), tai ko negaliu suprasti – tam tikrų momentų išmetimas iš teksto. Iš esmės man susidarė toks įspūdis, kad arba vertėjas yra toks pat nepatyręs vertime kaip ir aš, kadangi išmestos iš teksto ištraukos kėlė šiokių tokių nepatogumų, kur reikėtų šiek tiek užgaišt laiką, tačiau viskas buvo išsprendžiama, arba vertėjas viską darė „ant greičio“. Šiek tiek paguglinus supratau, kad greičiausiai bus antras variantas. Tai tokie įspūdžiai :) 

2015 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

The Green Mile - Old Sparky

Šiandienos įrašas bus itin nešventiškas, tačiau tikrai labai įdomus. Na, bent jau man jį ruošiant darėsi vis įdomiau, ir gavosi dar įdomiau nei tikėjausi. Parašyti apie elektros kėdę buvau įkvėpta Stephen King romano „The green mile“ („Žalioji mylia“). Turbūt retas iš mūsų atsirastų, kuris nebūtų matęs šios knygos nuostabios ekranizacijos. Taigi... eilinį kartą užsikabinau už įdomaus žodžio junginio.
Šį kartą mano auka tapo elektros kėdė, o tiksliau jos variantai. Stephen King buvo minima, kad šis nemalonus prietaisas dar yra vadinamas „Old Sparky“ ir „Big Juicy“. Kaip ir priklauso, aplaksčiau lietuviškus ir rusiškus vertimų variantus.
Lietuviškame variante „Old Sparky“ buvo pavadintas „Senąja Žiežirba“. Perskaičiusi šį variantą iš pradžių sumišau. Kažkaip jis man nepatiko, nes buvo moteriškos lyties variantas. O tuomet aš patyriau nušvitimą. Senoji Žiežirba skamba kaip senoji žiežula :D nori nenori, o asociacijos tikrai nemalonios, kai tuo tarpu Old Sparky skamba gan draugiškai, kaip koks draugelis su kuriuo galima vakare išgert alaus :D užtat labai įdomų variantą priskyrė „Big Juicy“ - „Sultingoji Storulė“. Sakyčiau „apetitnas“ variantas. Pasvarsčius pačią „Big Juicy“ kilmę, manyčiau, kad pati idėja yra apie „sulčių“ spaudimą, tad labai toks diskutuotinas vertimas, nors man šiaip patiko :D tiek ekspresijos..
Rusiškame vertime „Old Sparky“ taip pat tapo moterimi su kuriuo alaus taip pat nepagersi - „Старая Замыкалка“. Šiuo atveju nelabai jaučiasi kokia tai personifikacija.. O tiksliau, visiškai nesijaučia. Tiesiog įrankis ir tiek. Taip pat iš rusų kalbos norėtųsi kažko daugiau ir su „Big Juicy“ vertimu, bet turime štai ką - „Хватунчик“. Mintis kaip ir geriau išreikšta nei lietuviškame variante, tačiau kažkaip vis tiek silpnokas įspūdis. Bent jau man mintyse iškyla vaizdas, kad kažkokį nedidelį žvėrelį ištinka kleptomanijos priepolis :D
Tačiau ties vertimais neapsistosiu. Dar trumpai papasakosiu apie kitus įdomius elektros kėdės variantus, kurie yra anglų kalba.
Yellow mama
„Yellow mama“ - taip yra vadinama kėdė iš Alabamos, mat ją dažė ryškiai geltona spalva.
„Old Smokey“ - tikrai galima numanyti, dėl ko atsirado šis pavadinimas, ir taip buvo vadinama kėdė iš Naujojo Džersio ir Pensilvanijos.
„Old Betsy“ - taip kėdę vadino Luizianoje, bet man nepavyko išguglinto, kodėl.
„Gruesome Gertie“ - taip pat iš Luizianos. Ir taip pat nežinau, kodėl Gertie :D
Kitas įdomus dalykas – veiksmažodis. Tiksliau žodžių junginys - „Ride the Lightning“. Taip netgi buvo pavadintas vienas iš Metallica albumų, kur kelių dainų autorius yra (na, greičiausiai jau buvo) mirtininkas. Į rusų kalbą buvo išversta kaip kad „оседлать молнию“. Jaučiu, lietuviškai irgi tiktų kažkas panašaus į „pabalnoti žaibą“ ir t.t.
Beguglindama netyčia (kaip dažniausiai ir būna) aptikau gan įdomią knygą. Jaučiu, reikės parsisiųsti ir paskaityti, mat ten yra labai daug įdomių (žinoma, ir žiaurių) dalykų, o ypač apie nesėkmingai sėkmingas įvykdytas mirties bausmes. Na, ir pavadinimas atitinkamas:
Олег Волховский - Маркиз и Жюстина: порочная книга для взрослых, о святости садистов и духовности мазохистов
Ten labai smulkiai yra nupasakojama, kokia iš tikrųjų baisi yra mirtis elektros kėdėje. Pati mirtis nėra baisus reiškinys, tai pats natūraliausias dalykas, bet tokia mirtis, kai žmogui akys iššoka iš orbitų, kūnas įkaista tiek, kad gydytojai turi palaukti geras 5 minutes, kad galėtų prisiliesti prie kūno nenusideginus ir t.t., ir t.t...baisu.



2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Trumpai - drūtai..

Štai ir baigėsi vasara, ir man nei kiek negaila. Aš vasaros metu būnu itin neproduktyvi, o ką jau kalbėti apie mano suvaikėjusį kompiuterį :D Norėjau tik pasigirt, kad artimiausiu metu turėčiau įkelti Brian Aldiss verstą istoriją apie berniuką su dirbtiniu intelektu. Liko tik kosmetinį remontą padaryt. O šiaip likusi nusivylusi tuo vertimu, nusprendžiau išversti kitą istoriją, kuri man labai labai patiko. Istorijos autorė jau daug kam gerai žinoma Veronica Roth (Divergent trilogijos autorė (ech, straipsnis apie Divergento vertimą sėdi kamputy ir graudžiai verkia..)). Istorija, kurią ketinu versti, yra konkretus sci-fi, ir jei koks režisierius užsikabintų už šios idėjos, tikiu, kad būtų galima pastatyti nerealų filmą ar net visą serialą. Tačiau šio teksto vertimas čia pasirodys dar ne greitai.
Prie to pačio norėjau papasakoti apie vieną nutikimą darbe. Teko bendrauti telefonu su Danijos universiteto atstove, kuri norėjo kalbėti su mūsų įmonės plėtros departamento vadovu. Vardo išsispelint nepavyko, o pavardė gavosi Kis-kis :D Aš sakau, vos ne iš serijos, juk jūs suprantant, kad paskambinot į Lietuvą? Moteriškė juokdamasi tarė, kad tikrai žino. Ir yra šimtu procentu įsitikinusi, kad jai reikalingas kei ai es, kei ai es. Nuuu... galvoju, gerai... Perduosiu mūsiškiams, tegul aiškinasi. Sėdžiu, žiūriu į tai, ką pasižymėau ir galvoju – Eureka! Taigi turim tokį dirbantį su pavarde Kiškis :D

Visiems įkvėpimo naujais mokslo metais!

2015 m. liepos 31 d., penktadienis

Medice, cura te ipsum!

Žinot, kad būna tokie medikai, kurie yra užslėpti humanitarai-filologai? Na, internete ko tik nerasi :D tai aš esu atvirkštinis variantas - filologas su užslėpta meile medicinai, žiūrintis Hausą ir besididžiuojantis, kad moka pakartoti kokios nors įmantrios (ar nelabai) ligos pavadinimą (o kartais net pavyksta ir ligą atspėti!), nors realiai neturintis jokio supratimo (nei žalio, nei geltono), kas tai per liga ir su kuo ji valgoma. Dažniausiai ji būna nepageidautinai mirtina.
Taigi.. būdama didelė medicininių serialų-dramų gerbėja galiu pasigirti tik keliais verstais medicininiais straipsniais. Vienas buvo apie bananus ir Alzheimerio ligą (anot straipsnio, bananuose yra kažkas gero, kas padeda išvengti tokio susirgimo) ir dar kažkoks straipsnis, kurio net neprisimenu. Žinau tik kad labai buvo neįdomus. Man atrodo, ten kažkas buvo bendrai apie sveikatos profilaktiką..
Bandydama „pamaitinti“ savo medicininę pusę, skaitau (skaičiau) medicininius straipsnius internete. Tai darydama jaučiausi labai protinga, va, aš skaitau apie mediciną (!), bet paaiškėjo, kad toli aš nuo to gudrumo...
Anyway.. Versdama Gelasimovo apsakymą, guglinau apie chirurgines seseles, kurios dabar yra vadinamos chirurginėmis slaugytojomis. Nors giminėje turiu rimtų medikų, tačiau nesam tokie artimi, kad galėčiau taip ne iš šio, ne iš to paimt ir pasukt: „Klausyk, tai kaip ten jūs tas seseles vadinat?“. Todėl tenka viską guglint. Ir o Viešpatie su Viešpačiukais! Medikai-studentai-rezidentai rašo blogus apie mediciną! Gyvi studentai! Taigi būsimos šeimos gydytojos Emilijos tinklaraštį perskaičiau „nuo...iki...“ per keletą dienų. Kiek ten įdomybių visokių! Nors kartais pagalvoju, kad man, kaip žmogui, ypatingai jautriam visokiems sindormams, gal ir nevertėtų skaityti tokių dalykų, bet ai :D
Įdomumai ties čia nesibaigė. Emilijos kursiokė Enorca irgi yra šeimos medicinos rezidentė ir taip pat rašo asmeninį blogą. Enorcos bloge daug dinozaurų, gražus katinas ir šiaip nemažai visokios faunos ir floros, tačiau ir apie mediciną tiek visko. Pagalvojau, gerai, biologijos mokytojai ne medikai, bet ir ta pati biologija yra tokia įdomi, tai iškyla klausimas, ko jūs ją dėstot taip nuobodžiai?
Prisiminkim tuos stereotipus – daug besimokantis vaikas/mokinys/studentas (net ir humanitaras) = moksliukas-botanikas-knygų žiurkė. Net buvo momentų, kai mane kursiokai vadino botaniku, ką aš kategoriškai neigiau. Nes ne dėl to, kad aš nesimokiau (nors tai irgi tiesa *gėda*), bet būtent dėl įvaizdžio. Na nesu aš akiniuota (nors oi kaip reikėtų akinukų jau) ir susikimšusi languotus marškinius į kelnias su petnašomis. Mano stereotiponiam botaniko įsivaizdavimui aš per daug „faina“ :D O štai čia atsirado tokios va Emilija su Enorca, ir kad suskels... Kad mėgtum mokslą, tau visai nebūtina atitikti tą stereotipinį įsivaizdavimą, ir net atvirkščiai, pagyvinti jį, suteikti jam spalvų.
Iš tikrųjų dėl šių dviejų merginų mano pasaulėžiūros dalis (bent jau apie LT mediciną ir mediciną apskritai) pasikeitė kardinaliai, kadangi pačiai su gydytojais teko turėti labai mažai reikalų. Žinoma, taip pats pasikeitė ir pats supratimas apie gydimą.. Na, šiuos tinklaraščius tikrai verta paskaityti.
O šiaip parašyti norėjau apie medicininių tekstų vertimą. Kadangi pasigyriau savo kuklia patirtimi, tai Enorcos bloge kaip tik dabar skaitau dar tryliktųjų metų įrašą apie vieną knygelę, kuri į lietuvių kalbą buvo išversta baisiuoju būdu :D paskaičiau porą pavyzdžių ir susigriebiau už galvos, o kas jei ir mano vertimai tokie klaikūs?! Na ką galiu pasakyti advokataujant vertėjui.. dar klausimas, kaip jis ten vertė ir pan... Juk iš tikrųjų tam, kad kokybiškai išversti tekstą, reikia bent minimaliai išmanyti tą sritį. Taip sakant, žinoti, kaip sakoma ir kaip nesakoma. Tokių dalykų neiškalsi, tai yra patirtis ir bendras vienos ar kitos srities suvokimas. Grįžtant prie žodynų, irgi sunkoka, jei nėra nuskanuotos versijos internete, nes internetiniai žodynai dažniausiai būna itin skurdūs. Net prisiminiau, kad vis tik dar praktikai teko versti vieno ligonio anamnezę (va, kokį mondrą žodį išmokau! Kai gavau šį tekstą verst, maniau, kad tai yra ligos pavadinimas :D nu ką?! Aš gi sakiau, kad su gydytojais visiškai neturėjau jokių reikalų :D), ir praktiškai viską teko guglinti. T.y. ieškoti „ar taip sako“ principu.
Jeigu šį įrašą kada nors perskaitys koks medicinai artimas asmuo (nors labai abejoju), prašau nepulti į paniką ir nežilti nuo kiekvieno šiame bloge parašyto sakinio. Aš tiesiog trumpai papasakosiu, kaip medicinis tekstas atrodo ne medikui :D

"Burtažodis ir burtažodis sinusitas sukelia gilų veido vidurio (ką tokį?!!) skausmą. Burtažodis sinusito sukeltas skausmas paprastai prasideda po vienos ar dviejų valandų atsikėlus ryte arba išsišnypštus nosį popiet. Burtažodis sinusito sukeltas skausmas stipriausias keliantis ir sumažėja atsikėlus."

Ir dažniausiai po tokių protingų pasakymų mano galvoje užsižiebia lemputė, o aš tada galvoju „ooooooooo“. Šis pavyzdys kaip tik buvo paimtas iš Enorcos įrašo, galit paskaityti ir patys, tikrai labai linksmi tie netikę vertimai, ypač apie laikiną biopsiją. Šitą „bajerį“ jau net ir aš žinojau :D
Na, bet ką daryti, kai neturi ko paklausti, o protingo šaltinio nerandi? Ir išnaršai internetą visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Iškapstai literatūrą su paveiksliukais visom įmanomom kalbom ir lygini. Ir ieškai. Ir nesutampa. Ir vėl ieškai. Ir kažką radai. Ir tada sėdi ir kontempliuoji ties tuo vienu terminu kokias penkias valandas (nes nu jopapa, apie jį visas tekstas ir parašytas!!!)... O tuomet taip ir gaunasi, kad verti principu „skamba protingai“ :D
Žinau, žinau, ant laužo tokius „specialistus“, bet taip jau gaunasi, kad tokie verčia pigiau, iš kitos pusės, spėju, nelabai tie medikai veržiasi į vertimų pasaulį :D

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Pirma pažintis su instrukcijomis..

Taip jau netikėtai atsitiko, kad per visą savo vertimų „karjerą“ dar nė karto neverčiau jokios instrukcijos. Visada tokių vertimų bijojau, nes kažkaip įsivaizdavau, kad tai toks baisus baubas, kur tikrai reikalingos YPATINGOS žinios. Ir tai yra visiška tiesa. Mano gerb.kolega ir sugyventinė (kambariokės mes :D) tiesiog dievina instrukcijas ir net pasiilgsta, jei iš biuro ilgiau negauna kokios išversti. Aš galvodavau, nu nenormali, ane? Bet taip jau gavosi, kad gavusi vertima kolegė suprato, kad nelabai turi laiko versti tą instrukciją ir pasikvietė mane į talką. Aš ilgai spyriojausi, nes maniau, kad reikia į anglų kalbą versti (graudu, bet per pastaruosius metus mano anglų kalbos žinios labai suprastėjo, tad tikrai nesiimu darytis gėdą sau ar klientui), tačiau paaiškėjus, jog reikia versti į rusų – pasidaviau. Na, šiaip pasidaviau iš draugiškumo. Ką jau padarysi, kad aš tokia faina?
Taigi... sugyventinė „atriekė“ man „gardųjį kasnelį“ ir pirmą darbo valandą buvo sunku suprasti kaip tą patiekala ir iš kurios pusės valgyti.. tuomet terminas po termino, frazė po frazės, ir jau įsivažiavau. Aišku, mes dar galingai viena kitai trukdėm beversdamos (vis dėlto versti geriausia yra būnant vienam). Jau išverčiau tris skyrius, ir jau pradėjau suvokti, kaip tas aparatas veikia, net galėčiau papasakoti, ką prie ko prijungti, ir net paaiškinti, ką jis rodo, tačiau pačio proceso, kam šis aparatas skirtas, nė nesupratau. Bet ir kaina jo kažkur apie 3000 eurų, tad manau, turbūt naudingas daiktas :D
Beverčiant šį tekstą iš tikrųjų pirmą kartą teko tiek daug dirbti su programa multitran.ru. Tikrai turtinga programa – vertėjas – tekstynas. Gal kartais net ir per turtingas, kartais tiek variantų pateikia, kad nežinai, kokį iš tos gausos pasirintk.. atrodo, ir tas tinka, ir anas.. Tik ji kvaila vienoje vietoje, jei neteisingai įrašysi žodį, ji nepasiūlys, kaip kad good guy google translate, galimus tavo norėto įrašyti žodžio variantus. Tačiau reikia pasidžiaugti tuo, jog ji atpažįsta ne tik žodžius, bet ir frazes.
Įdomu ir tai, kad multitranas yra sudarytas iš labai įvairios sričių žodynų. Aš vis tik spėju, kad jis buvo kurtas tekstyno pagrindu, kadangi žodžiai turi labai daug „tag'ų“. Smagiausia buvo dėl necenzūrinių vertimų. Aš net ketinau paruošti instrukcijos vertimo parodiją, bet kaip visada patingėjau.. gal kada nors kitame gyvenime :D
Grįžtant prie mano pačios vertimų, tai ką galiu pasakyti.. Išverčiau vieną Brian Aldiss istoriją, kuri įkvėpė filmo „Dirbtinas Intelektas“ atsiradimą. Šiaip istorija primityvoką, ir versti nebuvo taip įdomu, tad tikiuosi, artimiausiu metu ją irgi čia įkelsiu kartu su vertimo aprašymu.

Tad vis dėlto, kokiu tikslu buvo sukurtas šis įrašas – nereikia bijoti nebandytų tekstų. Su instrukcijomis, kaip ir su visais kitais tekstais, tereikia įsivažiuoti, net jei ir nesuvoki iki galo, kokiems tikslams tas aparatas sukurtas :D