D.Melnikienė: Dvikalbiai žodynai Lietuvoje: megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros ypatumai

Diskleimeris (muhaha): leksikografijoje esu visiška diletantė, tad ir šis straipsnis yra visiškai subjektyvus mano minčių kratinys, kuris negali būti vertinamas rimtai :D

Besidomėdama viena iš (mano manymu) nuobodžiausių (arba kaip Valerijus Berkovas pareiškė – neprestižine) lingvistikos sritimi – leksikografija – per patogupirkti.lt įsigijau keletą knygų: E. Jakaitienės „Leksikografiją“ ir D. Melnikienės „Dvikalbiai žodynai Lietuvoje: megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros ypatumai“. Tai padariau už graudžiai juokingą kainą. Už šiuos dėmesio vertus darbus ir neturinčius analogų Lietuvoje nesumokėjau ir keturių eurų. Galima sakyti, pristatymas į namus vos ne daugiau kainavo nei abi knygos. Tiesa, be šių knygų dar užsisakiau ir keletą kitų, tačiau šį kartą noriu papasakoti apie D. Melnikienės knygą, kurios labai ilgai laukiau, mat iš visų užsakytų knygų ketinau ją perskaityti pačią pirmą.

Iš pradžių buvau susipainiojusi, galvojau, kad jau „turėjau reikalų“ su šia autore, tačiau netrukus supratau, jog dėl pavardžių panašumo sumaišiau su I. Melnikovą, kuri yra „Intertekstualumo teorijos“ autorė. Iki knygos apie dvikalbius žodynus dar buvau skaičiusi D. Melnikienės straipsnius, kurie nepaisant akademiško rimtumo (sakykim tiesiai šviesiai - sausumo) skaitosi labai lengvai ir maloniai. Labai to tikėjausi ir iš šios knygos.

Pačioje knygoje yra analizuojamos (jei taip galima pasakyti) lietuviškos leksikografijos problemos nuo Nepriklausomybės atgavimo, mat iki šiol niekas tuo neužsiėmė, o juk stebėti situaciją ne tai, kad įdomu (skonio reikalas), bet būtina. Kaip ten Napoleonas sakė? Geografija – tai nuosprendis. Mūsų šalis yra apsupta vos keturiomis šalimis, kuriose kalbama skirtingomis kalbomis, o ką jau kalbėti su kiek šalių yra bendradarbiaujama! Vertimų biurai jau seniai keičia savo formatą, ir dažnai susidaro įspūdis, jog vertimais užsiima tik tarp kitko, mat teikia neįtikėčiausias paslaugas kalbų mokymo tikslais pačioms įvairiausioms amžiaus ir veiklos grupėms, ir jau nekalbu apie visokias stovyklas jaunimui, SEO tekstų rašymą ir t.t. ir t.t. Tad natūralu, jog labai svarbu skirti tinkamą dėmesį kokybiškų žodynų sudarymui.

Kai buvau „maža“ ir kvaila, maniau, kad kuo daugiau žodynų turi, tuo geriau. Šiai dienai suprantu, jog vienas koncentruotas ir kokybiškai parengtas žodynas gali drąsiai atsverti dešimtį „įprastų“ aiškinamųjų. Nesakau, kad dabar aš jau protinga, tačiau pradedu po truputį „gudrėti“. Jau seniau esu rašiusi apie tai, jog sudarinėju glosarijus kiekvienam mano apsiimtam vertimui (o kolegės dėka ir ne tik savo), tačiau tam, kad parengti kokybišką glosarijų, kuris būtų tinkamas naudoti ne tik man pačiai, bet gal ir kitam, reikalingos žinios. Būtent šias žinias tikėjausi gauti iš D. Melnikienės knygos. Aišku, tikrai suprantu, jog vien perskaičius šią knygą netapsiu profesionali leksikografė, tačiau tai ir nėra mano tikslas. Mano tikslas išmokti parengti bent jau labiau rekomenduojamų vertimų glosarijus tam tikromis temomis.

Kalbant apie pačią leksikografijos teoriją, yra labai paradoksalus momentas. Nors žodynai buvo sudarinėjami vos ne penkis tūkstančius metų atgal, normalią teoriją mokslininkai pateikė antroje XX amžiaus pusėje. Užtat galime didžiuotis tuo, kad lietuvių leksikografija žengė koja kojon su pasauliu. Taip kad su leksikografijos „legendomis“ dar galima susipažinti gyvai, ne tai kaip su kokiu nors Ferdinandu de Sosiūru ir pan. :D Viena iš išvardintų knygoje legendų ir man dėstė, tik nelabai susijusius su dėstomu dalyku „dalykus“ :D Bet nesiskundžiu.

Nepaisant mokslo senumo ir „susidomėjimo“ jaunumo, pats žodynų sudarinėjimas buvo (nors gal savotiškai ir tebėra) labai nedėkingas darbas. Kol yra parengiamas ir išleidžiamas žodynas, kalba spėja pakeisti tam tikrus elementus. Juk kalba tai gyvas organizmas (arba kaip mus moko – sistema), kuris auga, vystosi, keičiasi, ir tai daro daug greičiau nei kalbininkai spėja apdoroti visą informaciją – esamą, naują ir pasenusią. Kiekvienas žodis „siekia“ įgauti naujas reikšmes, kiekviena reikšmė „siekia“ įgauti naujas formas – tai ir yra problema. Atsiranda nauji žodžiai, atsisakoma senų arba seni įgauna visai kitas reikšmes ir t.t., dėl to nukenčia vartotojas. Manau, ši problema turėtų nykti perkeliant viską į virtualią sritį, kur koreguoti informaciją yra žymiai paprasčiau nei tai padaryti jau išleistame žodyne.

Iš viso kalbant apie elektroninius žodynus, jie laimi prieš popierinius žodynus nelygioje kovoje savo nenuginčijamu patogumu. Popierius tėra įprotis. Visai tikiu, kad ne tokioje ir tolimoje ateityje žmonės per istoriją mokysis, jog mes iškirtome daugybę medžių vien tam, kad galėtume skaityti literatūrą popieriniu pavidalu, ir vieni juoksis iš to primityvumo, kiti baisėsis. Galbūt skaitymo formatas nepasikeis, galbūt ne visi skaitys knygas elektroniniu pavidalu, tačiau pats skaitymo „lapas“ turės pasikeisti, bus gaminamas iš kažkokios eco-friendly sintetinės medžiagos, kuri pagal visus pojūčius atitiks popierių, tik bus patvaresnis, mažiau kenks akims ir gamtai.

Iš kitos pusės su elektroniniais žodynais irgi reikia elgtis protingai. Yra daugybė vertimų sistemų, kurioms dar toli iki tobulybės, nors ties tuo intensyviai dirbama. Ir ieškomų vertimų šaltinius visada reikia tikrinti per kelis puslapius, nes elementariai galima išsiversti kokią nors nesąmonę. Kokybės atžvilgiu knygos gali laimėti, tačiau irgi ne visada. Ir D. Melnikienė paminėjo „atnaujintų“ žodynų kokybės trūkumo problemą. Marketinge kuo puikiausiai veikia „naujumo“ principas – jei naujesnis, tai geresnis, tačiau realybė parodė, jog naujumas nėra geresnio varianto ekvivalentas.

Kaip ir priklauso, knygoje aptariama „žodyno“ apibrėžimo problema. Lietuviškuose (ir ne tik) variantuose žodynas vis dar asocijuojamas su knyga, tačiau šiuolaikinės technologijos tam padėjo riebų tašką. Labai buvo įdomu, jog kai kurie knygoje paminėti mokslininkai atkreipė dėmesį labiau ne į žodyno turinį, o formą, jog žodyno išdėstymas, pateikimas yra daug svarbesnis už tai, kas jame yra pateikiama, tačiau kitas gi šmaikštuolis pasakė, jog tokią formą turi ir telefonų knygą, bet niekas jos nevadina žodynu. Sakyčiau, genialus palyginimas :D

Įdomu ir tai, jog šioje monografijoje dėmesys buvo skirtas ir žodyno apimčiai. Yra mažieji, vidutiniai ir didieji žodynai. Tačiau kur ta riba? Italai skaičiuoja puslapiais, tačiau tai labai netikslu. Nebent visi žodynai būtų standartizuoti ir leidžiami tuo pačiu formatu kaip kokios universalios kompiuterių jungtys. Na, bet visi puikiai suprantame, jog tai yra neįmanoma. O neįmanoma dėl to, kad žodyno turinys gali būti pateiktas labai įvairiai. Kaip tik įsigijau Vainienės „Ekonomikos terminų žodyną“. Ten 1400 reikšmių, ir galvoju. Kaip tokį žodyną įvardinti? 1400 reikšmių lyg ir nėra daug, tačiau tai yra siauros srities leksika. Jei pagal „standartus“ vien į vidutinės apimties žodyną įeina nuo 8000 reikšmių, tai ar apskritai įmanomas dalykas, kad būtų „Didysis ekonomikos terminų žodynas“? Kitas dalykas – turinys. Jeigu mes turime žodyną, kuriame yra išverstos, tarkim, 10000 žodžių, tačiau nėra jokio to termino apibrėžimo (nors šiaip sunku įsivaizduoti tokį, dalyką, bet pabandom), ir turim žodyną, kuriame yra 5000 reikšmių su vertimais ir išsamiais apibrėžimais ir kita aktualia informacija. Kuris žodynas turėtų didesnį svorį? Asmeniškai man, kaip susidūrusiai su vertimais (:D), didesnį svorį turėtų antrasis, nes labai dažnai tenka aptikus vieną ar kitą terminą ilgai vargti, kol išsiaiškini, ar jis iš tikrųjų yra tinkamas naudoti būtent ta reikšme.

Grįžtant prie Vainienės žodyno, jis tikrai yra labai kompaktiškas ir koncentruotas. Terminai pateikiami lietuvių kalba, šalia skliaustuose nurodytas vertimas anglų kalba, o taip pat terminų apibrėžimai. Gale yra anglų-lietuvių rodyklė, kuria galima pasinaudoti „greituoju žodynėlio“ būdu – radai vertimą, jei klausimų nekyla, tai ir net nežiūri to termino apibrėžimo. Šiaip žodynas įsigytas tikrai už vaikišką kainą, bet jei tingit užsisakyti, rašykit, nufotkinsiu reikiamą terminą :D

Ir vis dėlto, kodėl kiekis yra svarbus? O todėl, kad vyrauja naivus stereotipas – daugiau – geriau. Tačiau ar tas daugiau iš tikrųjų daugiau? Ir čia net ne apie prieš tai aptartą turinio svorį kalbu, o apie realų kiekį, kurį leidėjai pateikia. Na, tikrai sunku būtų įsivaizduoti tokį dalyką, kad paranojos apimtas leksikografas iš neturėjimo ką veikti imtų ir lietingais vakarais skaičiuotų, ar tikrai žodyne, kuriame nurodyta, jog yra 50000 žodžių, iš tikrųjų jų yra nemažiau. Tačiau, tikrai tikiu, jog pasitelkus į pagalbą studentus, tikrai misija įmanoma :D Pateiktų duomenų patikimumas jau visai kitas klausimas :D Visi mes puikiai žinom, kaip humanitarai draugauja su skaičiais.. tad kam dar stebėtis, jei žodyne realiai trūks kokio tūkstančio žodžių ar daugiau :D

Kas man labai šioje knygoje patiko, tai išleistų žodynų lyginimas. Autorė sustato žodynus į eilutę ir kaip kačiukus nosimi į bala „kas čia per pateikimas?“, „o kur gramatinė informacija?“, „tai kas yra žodyno vartotojas?“ ir t.t. ir t.t. Primena pliusų ir minusų vakarą iš realybės šou :D

Dar buvo smagus momentas, kai autorė pareiškė, jog žodynus varto išsilavinę žmonės. Tai pasijutau labai tokia pagerinta :D Bet pats didžiausias pliusas šiame darbe yra atviras požiūris į gyvą kalbą. Kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir iš kalbos nepašalinsi „nepageidautinų“, tačiau labai stipriai vartojamų žodžių. Skaitau tą monografiją ir širdis net rauda iš pasigerėjimo, kaip puikiai autorė supranta mano kančias beverčiant necenzūrinę leksiką. Su lietuvių kalba yra dar ir kita problema. Lietuvių kalboje nėra „neutralios riebios“ necenzūrinės leksikos :D Čia jau mano sugalvotas terminas, bet jis puikiai nusako situaciją. Pas mus yra arba tokia vaikiška necenzūrinė leksika arba labai riebi, nors dažnai tiek rusiškuose tekstuose, tiek angliškuose, atrodytų, riebesnis žodis pavartotas draugiška prasme :D Čia kaip mes su kursiokėmis vieną kitą bitch‘inom, ir būti bitch yra didžiausias pripažinimo ir šūstrumo levelis :D

Taip pat ši monografija pagaliau man atvėrė akis. Čia vėlgi kalbant apie naujų žodžių atsiradimą ir t.t. Pasirodo, jog vienakalbiai žodynai labiau prisilaiko konservatoriškų pažiūrų nei tai daro dvikalbiai. Kaip tik dvikalbiuose pirmiau atsiranda gyvai naudojami naujai atsiradę žodžiai. Čia galima užkabinti amžiną diskusiją – ar žodynas turi atlikti „auklėjamąją“ funkciją? Asmeniškai aš tikrai nemanau, kad tai yra žodynų darbas. Varge, jei net mokytojai mokykloje yra bejėgiai, tai ką gali žodynas? Net ir pati autorė labai sėkmingai pašmaikštavo, jog jaunimas necenzūrinę leksiką išmoksta vartot ne žodynus vartydami :D Štai jums į paširdžius, super mamytės, kurie piktinosi R. Kudirkos išleistu žodynu :D Viską mes atsinešame iš savo aplinkos. Man tikrai sunku įsivaizduoti žmogų, kuris augtų nesikeikiančioje šeimoje ir pats pradėtų keiktis. Tam tikrai turėtų būti kažkokios įdomios priežastys. Pavyzdžiui, mano tėvai niekada nenaudojo riebių keiksmažodžių, o aš vis tiek žinojau, kad tokie egzistuoja. Bet kažkaip užaugau jų nevartodama.. Jei kada koks ir atsiranda, tai grynai situacijos „pagyvinimui“. Tai yra visada sąmoningai ištartas žodis su tam tikra intencija, priklausančia nuo konkretaus atvejo.

Ir vis dėlto, ką gi daryti su tais „negerais“ žodžiais? Tinkamai juos aprašyti ir gerai „užtaginti“, kad užsienietis žinotų, ką tokia leksiką reiškia, ir kur ją galima naudoti. Toks jau tas gyvenimas. Šie žodžiai yra aktyvi jo dalis, tad super mamoms nėra ką veikti lingvistikoje. Nes kartais jų pastangos primena vieną anekdotą: Labai norėčiau nesikeikti, bet kad bl.. :D

Kitas momentas, kuris man pačiai buvo labai aktualus, tai turinio išdėstymas. Kodėl jis man aktualus? Ruošdamasi kurti sci-fi ir fantasy žodyną galvojau paburti lizdinę struktūrą. Na, jei jau taip primityviai, pvz., pasakų veikėjai, stebuklingi daiktai ir t.t. ir pan. Man ši sistema atrodė įdomesnė, tačiau dar neperskaičiusi skyriaus apie makrostruktūros ypatumus, jau giliai širdyje žinojau atsakymą, jog genialu tai, kas paprasta. Mano kuriamo žodyno esmė ne įdomume, o patogume. O kas gali būti patogiau už abėcėlinę struktūrą? Abėcėlę žinome visi, o štai kurie dievai priklauso graikų mitologijai, o kuri romėnų ar iš viso skandinavų? Va taip va. Man reikia susitaikyti su tuo, kad aš noriu sukurti žodyną, o ne žinyną. Ir baigusi skaityti monografiją, supratau, kad pirmoje eilėje yra visada vartotojo interesai. O kokie jie gali būti? Patogi paieška, aiški struktūra ir lakoniškumas.

Kalbant apie lakoniškumą.. aš seniau bevartydama žodynus niekaip nesuprasdavau, kodėl žodžių straipsniai tokie keisti, tiek daug sutrumpinimų ir t.t. Pavyzdžiui, pateiktas žodis galvIIa m, – os; nesuk man ~os; ir pan. Bet šitas klausimas man buvo iškilęs dar mokykloje, vėliau atsirado internetas, ir panašūs klausimai apleido mano galvą labai ilgam laikui. Dabar gi aš suprantu, jog visa tai yra daroma taupymo sumetimais. Įsivaizduokite, jog žodyne yra 5000 žodžių, ir prie kiekvieno žodžio nurodyta giminė po vieną raidę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog vien giminę žyminčių spaudos ženklų bus 5000 (čia jei labai nesigilinant). O jei pavyzdžiuose naudosime pilną aiškinamąjį žodį bent po 2-3 kartus, tai jau bereikalingas 10000-15000 kartų pasikartojimas, kuris taip pat „ėda“ vietą.

Nors aš pati tikrai netaikau, jog mano kada nors parengtas žodynas būtų išleistas popieriniu formatu, tačiau aš taip pat neketinu jo apkrauti išsamiais reikšmių aprašymais, kadangi vertimams reikalingas konkretumas, ir tam, kad jį užtikrinčiau, stengsiuosi pateikti glaustą, esmę nusakantį sakinuką. Galvoju, gal dar įdomumo (nu vis tiek aš noriu, kad tas žodynas būtų bent kiek įdomus, o ne vien praktiškas :D) dėlei mestelėti prie „aprašymo“ kokią nors nuorodą į wikipediją :D Kodėl būtent visų peikiamą wikipediją? O todėl, kad joje yra nuostabus dalykas – kalbos pasirinkimas. Versdama tekstus dažnai naudojuosi wikipedija. Įmetu į paiešką norimą terminą, o tada spaudinėju per LT-EN-RU kalbas ir žiūriu, ar tikrai reikšmės ir paveiksliukai sutampa :D

Žodžiu, knyga man patiko, labai skaniai susiskaitė. Tikiu, kad dar ją ne kartą pavartysiu. O toliau savo eilės laukia E.Jakaitienės „Leksikografija“. Dar per sena.lt radau, kas turi tos pačios Jakaitienės „Leksikologiją“. Taip kad su žodynų tema mes dar neskubėkim atsisveikinti, kadangi dar daug ką galvoju su ja nuveikti :D

Kažkaip čia daug visko..

Rašau, kad pasigirčiau, jog pradedu po truputį gauti nedidelės apimties vertimukus. T.y. už kuriuos man moka ne šokoladais, o tikrais pinigais, už ką dar turėsiu susimokėti mokesčius :D Kol kas jie tokie nedideli, kad tikrai mirčiau iš bado, jei tektų gyventi iš jų, bet taip žingsnis po žingsnio tikiuosi užsitarnauti biurų pasitikėjimą. Ir gal pagaliau gausiu bent po vieną normalų vertimą per mėnesį (na, normalus būtų toks už 200-300 eurų). Dabar kol kas gaunasi maždaug iki 50 eurų, tačiau vertimai kaskart būna skirtingi, tad savotiškai kaupiu "patirtį". Taip kad, viskas juda į priekį :D

Kitas dalykas, apie kurį norėjau parašyti, jog taip netyčia ėmė ir paaiškėjo, jog esu latentinė leksikografė :D Jau užpraeitame įraše kalbėjau apie tai, kad pastaruoju metu lingvistikos vingiai mane nubloškė į leksikografijos tankmes, o konkrečiau - lietuviškos leksikografijos. Kaip tik patogupirkti.lt puslapyje buvo akcija akademinei literatūrai (realiai ten visada tos pačios kainos, tačiau jos iš tiesų pastebimai mažesnės nei kituose knygynuose), tad nesusilaikiau ir užsisakiau E.Jakaitienės "Leksikografiją" (dar būčiau paėmusi ir "Leksikologiją", bet kad jau išpirko, teks ieškoti per sena.lt) ir D. Melnikienės "Dvikalbiai žodynai Lietuvoje: megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros ypatumus". Už abi knygas nesumokėjau ir 4 eurų, net gėda. Būčiau sumokėjusi ir daugiau.

Pirmiausiai pagriebiau prof. Melnikienės monografiją, mat mane domina labiau praktinė šio reikalo pusė, nors tikrai priklausau tai retai žmonių grupei, kuriai iš tikrųjų patinka teorija. Jau gerokai įpusėjau skaityti šią knygą, tad jos išsamų aprašymą ir savo įspūdžius aprašysiu kitame įraše. Nuo šiol oficialiai skelbiu, jog nuobodžiausia lingvistikos šaka yra fonetika :D

Kaip jau užsiminiau, jog mane domina praktinė šios veiklos pusė, suprantat, jog neketinu apsistoti ties glosarijų sudarymais. Nors jau šimtą metų žadu įmesti tai, ką esu sukaupusi. Iš tikrųjų nėra ten tokie platūs klodai, tačiau yra keli verti dėmesio dalykai. Bet pirmiau viską reikia sutvarkyti, nes ta tvarka, kuri dabar yra, suprantama tik man :D

Senesniame įraše kalbėjau, jog kursiu mokslinės ir maginės fantastikos glosarijų, tačiau apsisprendžiau, jog galiu padaryti geriau. Sukursiu iki tol analogų Lietuvos leksikografijoje neturintį žodyną, skirtą konkrečiai vertėjams. Visi išleisti žodynai iš esmės yra skirti vertimams, ypatingai kalbant apie dvikalbius, tačiau mano žodynas bus skirtas tik vertėjams. Na, gal dar šios srities entuziastams, tačiau nemanau, kad jiems ten bus kokia nauda.

Logiškai mąstant, grožinė literatūra yra dažniau verčiama Į lietuvių kalbą, o ne į kitas, tad ir žodynas mano bus skirtas būtent vertėjams į lietuvių kalbą. Ketinu padaryti trikalbį žodyną, kad žodis būtų pateiktas anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Žodžio reikšmė, suprantama, bus pateikta lietuviškai. Taip pat galvoju pasivogti tinkamas iliustracijas iš interneto. Ir tai dar ne viskas. Kadangi viskas bus pateikiama elektroniniu formatu, įmesiu dar rimtesnes internetines nuorodas, kurios labai svarbios atliekant vertimus. Vertėjų gyvenimas būtų labai paprastas, jei tik paimtum, įvestum ieškomą žodį, ir tau išmestų vertimą. Bet juk dar reikia patikrinti, ar tikrai tas variantas šiuo atveju yra tinkamas.

Kokie gi tie mano šaltiniai? Žinoma, geriausiai yra pirminiai, tačiau šiuo atveju bus tik antriniai - žodynai, enciklopedijos, grožinė literatūra, gal net komiksai, ir, žinoma, serialai bei filmai. Aš seniau visada galvojau, kad leksikografai tai tikrai gyvenime neturi ką veikt, kad užsiima tokia nuobodybe, tačiau pati save pagavau, jog žiūrint "Star Trek'ą" fiksuoju įvairius žodžius ir jų junginius :D ir jau nekalbu apie žodžių rankiojimą beskaitant PFAF seriją :D

Dar kol kas tik renku žodžius, tačiau vis suku galvą, kaip čia reiks pačia medžiagą išdėstyti. Dėl mikrostruktūros ir megastruktūros aš rami, bet va, ką daryti su makrostruktūra.. jaučiu, pabandysiu kelis skirtingus variantus ir pažiūrėsiu, kuris naudojimui bus patogesnis.. dar reiks susirasti bendraminčių, kad irgi užmestų akį.. Suplanavau, kad per dieną paruošiu iki 10 žodžių. Kai Surinksiu kokius 300, pradėsiu dėlioti pateikimo struktūrą. Net gaila, kad niekas nesupranta, kaip tai yra įdomu :D

Šiandien kaip tik susiradau visą jūrą literatūros anglų ir rusų kalbomis, kuria iš esmės ir remsiuosi ruošdama žodžių aprašymus. Galvojau, jog ir lietuvių kalba ką nors pavyks rasti, bet kad Linkomanija užlūžo.. tikiuosi, kad neilgam. Kitaip teks vilktis į biblioteką, o aš ir taip mažai turiu laiko :D

Jau ir taip pakankamai čia pasigyriau, tačiau dar noriu pašnekėti apie vieną dalyką, kuris kainuoja apie 700 eurų. Vertimų programų entuziastai jau turėjo suprasti, jog kalbėsiu apie Trados. Piratai nesnaudžia, ir jau galima išbandyti 2015 metų versiją. Aš šiam reikalui parsisiunčiau ne pačią programą, o jos naudojimosi vadovą, nes aklai bandyti dirbti su šia programa yra tas pats, kas bandyti miegoti ant lubų, gal ir įmanoma, bet tikrai nepatogu. Na, ir kita vertus, jei jau net organizuojami Trados naudojimo kursai, paskaityti vadovą tikrai nepakenks. Mėgėjams, dvejojantiems ar šiaip konservatyvių pažiūrų (šėtono išmislas tas Tradosas! Kam gi duota galva ant pečių!) vertėjams papasakosiu, koks gi gėris vis dėlto tai yra.

Iš esmės darbas vyksta hotkeys pagalba. Aš visada skirsčiau žmones į kopijuojančius informaciją pelyte ir ctrl+c - ctrl+v :D Jei atvirai, man pirmųjų netgi gaila.. kiek laiko jie sugaišta.. Dėl to Trados valdymo sistema yra tiek ištobulinta, kad praktiškai viską galima atlikti su "karštujų" klavišų (įdomu, ar tiktų lietuviškas variantas "karštukas?" Čia ale karštas mygtukas :D Nors man kyla asociacijos su karšinimu.. ) pagaba, kas labai palengvina ir paspartina darbą.

Kitas labai svarbus dalykas - duomenų bazės, kurias galite ne tik patys pildyti, bet net ir parsisiųsti iš kitur. Mačiau, net IATE kažką tokio turi :D Kiek internete išmėtytų bazių turinys yra patikimas, jau kitas klausimas, tačiau jį visada galima susiredaguoti pagal save atliekant vertimus. Aš seniau maniau, kad duomenų bazė kaupiasi tik verčiant, tačiau paaiškėjo, jog ir pats Trados naudotojas gali sau paprasčiausiai "įsimesti" reikiamus terminus, susikurti atskiras duombazes ir jas pasirinkti verčiant atitinkamą tekstą. Galima viską atlikti rankiniu būdų arba importuoti Excel failą su informacija. Na, tam atlikti reikia truputį paburti, tačiau tai yra greičiau, nei kad perrašyt viską ranka :D

Tačiau be viso šito, ką šiaip iš esmės ir turėtų atlikti už tokią kainą įsigyjama programa, mane labiausiai sužavėjo gauto teksto analizė. Aišku, daug kas priklauso dar nuo to, kokiu formatu tą tekstą gavote.. Tačiau apsimeskime, jog gyvename idealiame pasaulyje, ir mes gauname užsakymus tvarkingame MS Word dokumente. Jūs paimat tą failą ir perleidžiate per Trados analizės sistemą, kuri netrukus jums pateiks visą svarbią statistiką.

Ties čia noriu atkreipti dėmesį, jog Trados turi Translation Memory ir Termbase. TB yra būtent pasirinkta duombazė su žodžių vertimais, TM yra segmentų kaupykla. Pavyzdžiui, jei kažkada vertėte frazę "Aš rūkiau žolę", ir naujai gautame tekste bus toks pats sakinys, TM jums pasiūlys iš karto išversti tą sakinį taip, kaip buvo verstas anskčiau. Jei pageidaujate tą sakinį išversti kitaip, jūs tai galite padaryti ir net išsaugoti naują variantą.

Grįžtam prie analizės. Analizė pateiks svarbią informaciją, kiek žodžių programai yra žinoma, kiek sakinių ar junginių ji jau pažįsta. Taip jūs galite realiai įvertinti ir laiką, kiek maždaug užtruktumėte versdami gautą tekstą. Ypatingai tai yra labai patogu, kai yra daug pasikartojimų.

Užsienyje, kur Trados vertėjams yra kaip duona kasdieninė, vertimų biurai tokias analizes patys atlieka ir duomenis siunčia vertėjui, mat kuo daugiau teksto programa atpažįsta, tuo mažesnis tarifas, kadangi vertimų biurai dalinasi duombazėmis su savo vertėjais. Tačiau mes gyvename Lietuvoje, ir kol kas apie tokį dalyką girdėti neteko, tad naudojant Trados išmintingai galima laimėti daug laiko ir nemažai pinigų :)

Tik kiek turi vertėjas gauti užsakymų, kad jam tas Trados atsipirktų? Aš čia ne taip seniai sumąsčiau, jog reikia įsigyti legalų MS Ofisą, mat po paskutinio vertimo supratau, kad su nemokama Office Libre toli nenukeliausiu. Pasižiūrėjau, kad ir kainos nesikandžioja, o juk MS Ofisas yra pagrindinis darbo įrankis, tad būtų visai gražu susimokėti už tai, kas neša tau pinigus. Kadangi jo kaina metams dabar yra 69 eurai, tad ir atsipirkt jis man turi jau per mėnesį. Ko nepasakyčiau apie Trados. Aišku, Trados nusiperki ir turi jau ne metus, tačiau vis reikėtų nusipirkti "upgrade", kurie jau žymiai pigesni, tačiau vienu metu pakloti sumą, kur aš ir per mėnesį negaunu, kažkaip skauda. Pagalvojau, kad įsigyčiau šį žvėrį, jei pradėčiau uždirbti po 200-300 eur per mėnesį vien iš vertimų.

Taip kad dabar kol kas paskaitysiu naudojimosi vadovą, o tada jau bus galima išmėginti bandomąją versiją. Aišku, per mėnesį nieko ten per daug nenuveiksi, tačiau įdomu pažiūrėti patį veikimo principą, kiek tai patogu ir efektyvu. Tai tiek šiam kartui :D

p.s. žmonės, nu nebūkit begėdžiais, gana reklamuoti vertimo biurus prisidengdami komentarais, šitas tinklaraštis ne komercinės paskirties :D