Life hack: rulit.lt

Yra gana simpatiškas puslapiukas - rulit.lt. Aišku, ne multitran'as ir ne šiaip kokia įspūdinga duombazė, tačiau visai neblogas e-žodynas dirbant su RU-LT-RU kombinacijomis. Kartais šis žodynas nustebina specifiniais žodžių junginiais. Kartais taip gerai nepasiseka. Kaip ten bebūtų, šis puslapis duoda 50 nemokamų žodžių per dieną. Jei norite daugiau, reikia pamokėti simbolišką sumą eurų.

Nebūčiau suvalkietė, gal pamokėčiau, tačiau dažniausiai man per dieną pakanka ir tų 50 žodžių.. tačiau kartais pasitaiko tokių įdomesnių vertimų, kur neina apsieiti su 50.. ir ką tada daryti? Nežinau, ką daro kiti, bet aš naudoju Tor naršyklę. Ji nefiksuoja jūsų naršymo istorijos, tad nesuprantu, kokiems velniams toje naršyklėje yra mygtukas "atgal", nes iš jo jokios naudos.. o bet tačiau, per Tor naršyklę jūs galėsit ieškoti tiek žodžių, kiek tik norėsit, joks blokas neužsidės.
Taigi.. naudokitės į sveikatą, ir nėra už ką :D

Tas jausmas, kai..

..verti seo tekstą apie turizmą ir manai, kad jau gali dirbti gidu.

Lietuvių kalbos švaros sargyba

Šiuolaikiniai gudrieji telefonai yra tikri mūsų pačių ir mūsų interesų atspindžiai. Ir čia nekalbu apie visokias asmenutes ir šiaip bendrą turinį. Kalbu apie tai, ką išmanios technologijos, besiremdamos mūsų turiniu ir veikla, parenka mums. Jei paslaidinsiu pirštu į dešinę pusę, gūglas man pateiks keletą, jo nuomone, man aktualius straipsnius. Dabar ten karaliauja egzotiškų patiekalų ar pyragų receptai, naujienos apie dirbtinį intelektą ir smegenų operacijas. Retkarčiais išlenda kokie straipsniai apie lietuvių kalbą. Ir štai perskaičiau lryto interviu su Evalda Jakaitiene. Nusipirkau jos taip Melnikienės rekomenduotą „Leksikologiją“, bet taip ir neperskaičiau. Kada nors. Būtinai. Kaip ten bebūtų, profesorė Jakaitienė kalbos švaros sargyboje yra kone visą savo gyvenimą, nes tuo užsiėmė dar ir jos pačios tėvai.

Tai va.. šiame straipsnyje Jakaitienės klausė, kokia lietuvių kalbos padėtis rusų ir anglų kalbų atžvilgiu. Ir jei atvirai, šiame straipsnyje įžvelgiau savotiškus dvigubus standartus. Tiesą sakant, aš irgi stebiu lietuvių kalbos raidą bei užsienio kalbų įtaką. Ir žinot, ką pastebėjau? Jaunimas tapo itin atviras rusų kalbai. Vis dažniau girdžiu, jog jaunimui rusų kalba graži. Labai įdomus pastebėjimas. Kai stojau mokytis, man visi sakydavo, kam ta rusų kalba.. tai neperspektyvu ir t.t., jau kažkur ketvirtame kurse tie patys žmonės pradėjo manęs klausti, ar negalėčiau jų pamokyti, nes jau darbo reikalais rusų kalbos reikia.. ir štai.. jau jaunesni už mane žmonės mielai žiūri rusiškus filmus ir serialus.. grožisi kalbos skambesiu ir su kartėliu dūsauja „o kad aš mokėčiau rusų kalbą“. Manau, mano kartos jaunimas dar turi nuo vyresnių žmonių įskiepytą pasipiktinimą rusų kalbai ir tautai dėl politinių peripetijų, o štai jau bent kokiais penkiais metais jaunesni visus tuos įvykius vertina kaip istoriją, kuri įvyko taip pat seniai kaip ir Piramidžių statybos, tad jie nebeturi tos neargumentuotos neapykantos pačiai kalbai ir kultūrai.

Bet ir kalba jaunimo žymiai švaresnė, jei kalbėsim apie rusų kalbos įtaką. Jau šimtas metų nebegirdėjau sakant „karoče“. Taip, nusikeikia dažnai rusiškai, tačiau angliški keiksmažodžiai neatsilieka, o kitą kartą ir lenkia. Ir vėlgi.. lietuviški keiksmažodžiai kukliai sau raudonuoja kamputyje :D Taip kad viskas gerai su ta kalba. Ramiaks :D

Freelance: kaip pakelti įkainį?

Užsakovas turėtų pradėti springti iš pasipiktinimo, nes nu kodėl tokios nereikšmingos paslaugos kaip vertimai kaina turėtų kilti? Kainą reikia tik mažinti ir ne kitaip, o prie lito buvo geriau. O jei rimtai, manau, visiems daugiau ar mažiau teko susidurti su užsakovais (ką jau čia slėpsi, vertimo biurai irgi eurais nesišvaisto, ir tam yra savaime suprantamų priežasčių), kurie išgirdę jūsų įkainį pasakė, jog ieškos kur pigiau. Niekas nenori permokėti. O dar už tokią neaiškią paslaugą kaip vertimai. Esame skurdi šalis, ir mokėti už kokybę dar nenorime, maža to, net ir nesuprantame, jog už ją reikia mokėti.

Ir faktas, jog visada atsiras vergų, kurie atliks tą patį vertimą už grašius, ir nebūtinai nekokybiškai. Ir taip mažai vertėjas paims ne todėl, kad jis verčia super greičiu, ar jam smagu gauti mažiau, tiesiog už visų šių dalykų slepiasi daugybė nepalankių aplinkybių. Kartais negali sau leisti būti išrankiam ar itin reikliam, ypač jei dar neturi užsidirbęs atitinkamos reputacijos, taip pat visos tavo pajamos priklauso nuo vertimų. Ne kas iš to profesinio orumo lieka, jei per mėnesį gauni išversti kelis lapus už 20 eurų, o valgyt kažką reikia, kai gali sulaukti penkiasdešimties lapų po 6-8 eur. O ką jau kalbėti apie kiekį, jei verti už kokius 3 eurus.

Kaip ten bebūtų, nusipiginti niekas nenori, bet viskas priklauso nuo aplinkybių: ar tu turi pagrindinį darbą ir vertimai tau tik papildomos pajamos/ar tu esi tik frilanseris; kokių finansinių įsipareigojimų turi, kiek tau reikia bendrai pragyvenimui; ar tu esi vienas pats sau/ar turi šeimą; ar verti konkretiems užsakovams/įmonėms/atsitiktiniams klientams; kalbų vertimo kombinacijos, jų gausa, paklausa, raštu/žodžiu ir t.t. ir t.t.

Taigi.. kaip pakelti įkainį ir nenumirti iš bado? Nuskambės banaliai, bet.. praktika, praktika, praktika. Kuo daugiau jūs verčiat, tuo geriau išmanote sritį, kuria užsiimate. Kuo geresniu specialistu jūs tampate, tuo darotės konkurencingesnis. Taip pat nepamirškim ir tokio dalyko, jog su turtingesne praktika darbas atliekamas greičiau dėl ko už tą patį laiką galite uždirbti daugiau.

Taip pat buvo kalbos, jog vertimų biurai švelniai užsimena vertėjams, jog būtų gerai kokį ir magistrą pasibaigt.. taip sakant, vertimų biuras kels savo prestižą, atitinkamai galės kelti įkainius baksnodamas klientus magistro laipsniais, o prie to paties ir jūs galėsite mandagiai atsikrenkšti, jog !@#$% (vert. past. ~ kokiems velniams), jūs arėte magistro dirvonus dabar negalėdami pasikelti paslaugos įkainio?

Kitas dalykas – o ką daryti tiems, kas neragavo lingvistikos ir filologijos šaknų bei neturi tai patvirtinančių dokumentų? Jei manęs labai čia nenuskalpuos, drįsčiau įtarti, jog anie be randonų diplomų vertimuose sukasi kur kas sėkmingiau, nes jie jau yra kažkokios srities (drįsiu teigti, jog paklausios) specialistai. Ir štai vienas dalykas pagaliau išspręstų visas tas problemas su diplomais, kokybėmis ir nesąžiningumais – vertėjo kategorija.

Įsivaizduokit, jog manote, kad esate vertėjas, ir dar visai neblogas. Ateinate į kažkokią rimtą instituciją, kurioje „praeinate atestaciją“ ir rimti dėdės ir tetos nusprendžia, ar galite verstis vertimų (sąskambis čia ne atsitiktinis) duona. Maža to, jums dar ir kategoriją priskirtų. Kuo geresnis specialistas, tuo aukštesnė. Kažkada seniai seniai buvau rusų internetuose užmačius šį momentą, bet jei mintis manęs neapgauna, ten kategorija priskiriama buvo pagal aktyvios veiklos metus.

Taigi.. jei atvirai, mane stebina toks dalykas, jog tam, kad galėtum vesti ekskursijas ir t.t., turi turėti gido pažymėjimą (pusę metų kursą išlankyti, o be to dar ir turėti aukštąjį išsilavinimą bei žinoti užsienio kalbą), bet kad užsiimtum vertimais, užtenka per Mano VMI nusipiešti IVP, kur niekas netikrina tavo turimos kvalifikacijos ir išsilavinimo. Netvarka, gerbiami draugai ir kolegos.

Kaip tai padėtų kelti atlygį? Paprastai. Visų pirma, atkristų didelė dalis prastų vertėjų. Čia net neturiu ką komentuoti. Visų antra, vertėjui nebereikėtų gaišti laiko įrodinėti biurams ir privatiems užsakovams, jog jis yra tinkamas atlikti užsakymą (pagaliau pasibaigtų visos tos nesąmonės su bandomaisiais tekstais, kurie erzina :D), užteks tik pateikti kažkokį aukščiau minėtos tariamos institucijos išduotą dokumentą, kuriame ir bus nurodyta, kad žmogus gali atlikti darbą, ir kaip gerai (nu, pagal kategorijas :D). Visų trečia, tai būtų puiki galimybė pakelti specialybės prestižą (nors daug kas sako „ooo.. vertėja..“, bet mokėti už tą „ooo“ niekas nenori), nes jau ne bet kas galėtų save vadinti vertėju. Na, ir visų ketvirta, vertėjai turėtų dar vieną postūmi tobulėti. Nes dabar esmės nesudaro, kaip tu verti, jei tik sugebi išsimušti gerą įkainį, o štai dėl kategorijos būtų verta ir pakovoti. Dar ir „visų penkta“ pridėsiu. Manau, aukščiausių kategorijų savininkai galėtų nesunkiai patekti į rimtų, stambių (ir be abejo – mokių) įmonių, kuriems reikalingi tik puikūs vertėjai, akiratį, na, o vertimų biurai, manau, medžiodami aukštų kategorijų vertėjus prestižą pasikeltų dar rimčiau nei su neaiškių magistrų laipsniais. Šis dalykas kaip lakmuso popierėlis parodytų, kas yra iš tikrųjų vertėjas, o kas tiesiog turi diplomą. Gal kas komentaruose gali pabandyti mane pagąsdinti, kodėl šis dalykas gali nesuveikti?

Na, ir šiuolaikinės technologijos. Kur gi be jų? Iš tikrųjų nesvarbu, ar esate patyręs brangininkas, ar dar visai žalias vergas, šiuolaikinės technologijos nesnaudžia, ir jas reikia išnaudoti. Kodėl? Nes jos padeda sutaupyti marias laiko, organizuoti darbą ir ieškoti naujų užsakovų. Jūs galite sau kad ir kokiame Balbieriškyje pasikabinti hamaką tarp dviejų obelų ir gurkšnodamas mojito ieškoti užsakymų anapus Atlanto. Programose išsaugoti ištįsi tekstai ir atskiri žodynai leis jums nebegaišti laiko su jau „kažkur“ girdėtais terminais. Maža to, tos pačios programos padės apipavidalinti tekstą taip, koks jis buvo originaliame, tad jei jums pasiseks, jūs sutaupysite gal net ne vieną valandą, kurią skirtumėt teksto formatavimui. Taip kad nevenkit išbandyti kad ir to paties Google Translate, parsisiųskit nelegalų Trados ar kitą programą ir pasimokykit, ką su juo galima nuveikti, ir gal net pamatę jo naudą net įsigysite jį, nukeliaukite į kursus, net jei jie bus mokami, dalyvaukite konferencijose, sekite naujienas, nes vertėjas it gydytojas - kaip specialistas miršta, kai nustoja mokytis.

Freelancer: kas įeina į kainą?

Kaip ten bebūtų, ar skaičiuosi savo darbo įkainį pagal spaudos ženklus ar žodžius, iš tikrųjų tai yra mūsų brangaus laiko kaina. Kuo beverstume, kaip beverstume, visas mūsų darbas kainuoja laiką. Lengviausia tartis dėl įkainio yra su biurais, nes jie žino, kaip viskas veikia. Sudėtingiau yra tartis su kokiu nors privačiu užsakovu, kuris nežino labai daug dalykų, o ir frilanseris sužino tik su patirtimi. Kodėl tai yra sudėtinga? Todėl, kad užsakovas ir vertėjas į tekstą žiūri skirtingai. Vertėjas, žvelgdamas į tekstą, mato procesą, o užsakovas rezultatą. Ir labai dažnai atsitinka taip, jog tam tikri akivaizdūs dalykai vienai ar kita pusei būna visiškai neakivaizdūs vienai ar kitai pusei.

Taigi.. užduosiu dabar tokį banaliai juokingai kvailą klausimą – kas įeina į vertimo paslaugą? Skubėdami mažiau patyrę kolegos ar užsakovai choru sakys – taigi vertimas.. ėėė! (neteisingo atsakymo erzinantis signalas) Į vertimo paslaugą gali įeiti labai daug dalykų, kuriuos būtina su užsakovu išsiaiškinti iš anksto (beje, su vertimo biurais taip pat).

Vienas iš populiariausių dalykų yra maketavimas. Jei jums duoda nuostabiai tobulą tvarkingą failą, kur nėra jokių paveiksliukų, lentelių ir kitų pribumbasų, viskas puiku. Tačiau ką daryti, kai kiekviename lape kabo logotipas, paveiksliukai su užrašais, kuriuos reikia išversti, pats tekstas per lapus išmėtytas kaip nors kūrybiškai? Ir tai yra amžina tema vertimų grupėje. Vieni kategoriškai pasisako, jog vertėjas turi versti, o maketuoti maketuotojas. Kiti gi už maketavimo paslaugą reikalauja papildomo atlygio. Dar yra tokia kategorija, kuri iš baimės nebegauti užsakymų, imasi visų vertimų ir maketavimo darbų be papildomo mokesčio. Tikrai yra vertėjų, kurie gali sau leisti būti išrankesniems ir reiklesniems savo užsakovams, tačiau tam reikia ir patirties, ir reputacijos, kai užsakovui tampa per brangu prarasti tokį vertėją, o naujo vertėjo paieškos gali tapti nuostolingos. Pradžioje retas gali sau leisti tokią prabangą „šokdinti“ užsakovą :) Taigi.. koks būtų mano pasiūlymas? Visų pirma, reikia nepamiršti, jog tikrai ne visi sugeba maketuoti, tad tokiems geriau nesigadinti savo reputacijos ir geriau atsisakyti vertimo, nes kitą kartą maketavimas gali užtrukti ilgiau nei pats teksto vertimas, tad čia jau gaunasi darbas į nuostolį. O kas nutiks, jei vėluosite su vertimu? Rizikuojate nebegauti jokių užsakymų ateityje. Iš kitos pusės.. gebėjimas maketuoti gali padidinti jūsų konkurencingumą. Kuo daugiau paslaugų (žinoma, tik kokybiškų) galėsite teikti, tuo didesnę paklausą turėsite.

Neseniai pati praradau vieną žiauriai įdomų vertimą apie smegenis. Nors tekstas ir nedidelis, o ir sritis man itin patraukli, jog būčiau vertimą su patikrinimais visais paruošus per dieną, tačiau tame tekste buvo labai daug visokių grafinių elementų, o vertimui skirtas laikas labai trumpas, tad neapsiėmiau jo tiesiog nenorėdama prisidaryti bėdų nei sau, nei užsakovui. Jei tik terminą būtų prailginę bent viena diena, mielai būčiau apsiėmusi, o bet tačiau.. Kokios gi išvados? Ogi tokios – reikia pasipraktikuoti su tekstų maketavimais, pasižiūrėti, kaip viskas daroma ir t.t., kad ateityje nereikėtų graužti nagų dėl mylimų vertimų praradimo. Na, bent jau aš ketinu taip daryti.

Bet maketavimas dar ne viskas. Gana dažnai pastebiu nepatenkintų užsakovų pranešimus soc. tinkluose. Dažniausiai skundžiasi, jog nepatinka stilius ar pats turinys ir pan. Štai viena vertėja buvo apkaltinta pateikus nekokybišką vertimą argumentuojant, jog anas buvo nukopijuotas iš Google Translate. Paaiškėjus, jog vertimas vis tik kokybiškas, kad ir su Tvora Translate verstas, užsakovas pareiškė, jog jam reikia unikalaus teksto. Taigi.. apie ką aš čia? Ogi apie tai, jog reikia visada prisiminti, kokiu tikslu bus naudojamas tekstas. Verčiant juridinius tekstus labai jau neprifantazuosi, bet jei tekstas yra koks nors kūrybinis, kartais tiesiog vertėjo neužtenka, kad išverstą tekstą jau būtų galima panaudoti. Tam dar reikia stilisto.

Kažkada seniai seniai rašiau baigiamąjį darbą apie intertekstualumą elektroninės žiniasklaidos antraštėse. Lyginau En, Ru ir Lt žiniasklaidas. Išvados buvo tokios: En ir Ru antraštės buvo gana neutralios, kai tuo tarpu Lt visokeriopai gąsdinančios ir provokuojančios. Na, ir tarkim, jei verstumėte straipsnius kokiam delfiui ar 15min, vis tik epitetus turėtumėte rinktis sultingesnius, vaizdingesnius, o antraštes versti aštresnes. Nes toks yra poreikis. Bet jei dėl to nebuvo susitarta iš anksto, jūs galite versti ir paprastai be papildomo galvos sukimo. Užsakovas neturi teisės kaltinti jūsų nekokybišku vertimu ar versti kažką taisyti, jei vertimas iš tikrųjų yra geras, atitinkantis originalaus teksto turinį. Galite pasiūlyti stilisto paslaugas, žinoma, už papildomą mokestį.

Kitas kiek panašus momentas yra, kai užsakovui atsiranda nepasitenkinimų dėl terminologijos. Ties čia irgi reikia būti itin atsargiems. Gali būti gana neprofesionalu imtis versti specifinius tekstus iš srities, kurios visiškai neišmanote. Tačiau tik tokiu būdu jūs mokotės ir kaupiate patirti, kad galėtumėte vieną gražią dieną pasakyti, jog esate profesionalus kokios nors srities vertėjas. O bet tačiau.. terminų parinkimas priklauso nuo daugelio aspektų – teksto žanro, paskirties, sudėtingumo ir t.t. Taigi.. jei užsakovas jums iš pat pradžių nepateikė jokios konkrečios terminologijos, kurią norėtų matyti vertime, jūs galite pasirinkti kokį tik norite tinkamą variantą, jei tik sugebėsite argumentuoti pasirinkimą. Jei jūsų argumentai tvirti ir tikslūs, vertimas yra tinkamas, o visi papildomi užsakovo post factum reikalavimai pataisyti tekstą taip, kaip jam geriau/gražiau/tiksliau turi būti paversti piniginiais vienetais. Fb grupėje vertėjai šiuo atveju reikalauja užmokesčio už valandą, o ne už simbolių ar žodžių kiekį.

Tikiu, jog į kainą įeina ir daugiau dalykų, tačiau šiam kartui užteks :D te vertimų mūza neapleidžia jūsų :D

Kas yra sudėtingas vertimas?

Pastaruoju metu stebiu akademinių tekstų paklausos paaštrėjimą. Paskutinės nakties studentai skubinasi su apklausomis, baigiamųjų darbų apipavidalinimu ir santraukų vertimais į anglų kalbą. Ach.. kaip nepasiilgstu tų laikų :D niau, niau.. nepagalvokit nieko tokio, studijas aš dievinau, ir mielai pakartočiau, tačiau baigiamųjų darbų rašymas.. viaaauu.. :D

Taigi.. skelbimuose pastoviai matau prašymus išversti santraukas, bet prie to paties priduriama, jog tekstas "nesudėtingas". Garantuotai šis žodžių junginys skirtas numušti vertimo kainą, nes juk niekas nenori už kažkokią pastraipą mokėti daugiau kaip penkis eurus. Ypač, jei tekstas "nesudėtingas" :D

Man visada buvo smalsu, kokį tekstą klientai vertina kaip sudėtingą. Paklausinėjau vieną, tai kitą, paaiškėjo, jog "nesudėtingas" tekstas yra, kai nėra jokių kažkokių baisių keiksmažodžių aka terminų. Dar keli sakė, jog prie sudėtingų priskirtų medicinos ir teisės tekstus. Tada aš dar paklausiau, ar jie priskirtų prie sudėtingų tekstų grožinę literatūrą. Rezultatas buvo stebinantis :D Dalis nė negalvojus sakė, jog tai nesudėtingas tekstas, o dalis nutarė, jog grožinė literatūra yra vidutinio sudėtingumo tekstas. Aš smalsumo vedina paklausiau tų "summary'stų", kurie pareiškė, jog jų santraukos yra nesudėtingos, ar jų santrauka priklauso grožinei literatūrai, tai iš karto paaiškėjo, jog jų santraukos iš tikrųjų nėra jau tokios "nesudėtingos" :D

Žodžiu, lempiški mano šie prisiknisinėjimai, tačiau jie mane įkvėpė parengti dar vieną apklausą apie tai, kas kliento akimis yra "nesudėtingas" tekstas, kiek už tai sutiktų mokėti, kiek, klientų manymu, turėtų užtrukti tokio teksto vertimas ir pan. Na, tikrai smalsu :D

Suprantama, jog kiekvienas vertėjas turi savo Achilo kulną. Kitaip nei pas mus įprasta manyti, vertėjas negali būti visų sričių specialistu, tad natūralu, jog vienos srities tekstus vertėjas gali išversti lengviau, kitus sunkiau. Viskas atsiremia į laiką. Todėl aš neapsiimu versti teisinių ir visokių kanceliarinių tekstų. Visų pirma, man tokie tekstai yra tikra kančia. Jie tooookie nuobodūs. Ypatingai ten visokios ES derektyvos.. verti verti, ir nesupranti apie ką.. kažkoks pilstymas iš tuščio į kiaurą su krūva abreviatūrų ir skaičiais skyriais poskyriais bei nuorodomis. Ir sutarčių neapsiimu, nes ten jau reikalinga specifinė leksika.

Nuotaika Ленинград - На лабутенах

Mane visada stebino, kaip man pačiai patinka tai, kas yra absoliučiai svetima. Kaip antai grupės Leningrad dainų turinys. Žinau vos kelias jų dainas, ir štai ši daina На лабутенах groja pas mane jau pusę dienos, ir jei nenorėčiau išgąsdinti kaimynų, per priedainį klykčiau kaip skerdžiama. Nors aš nei keikiuosi, nei propaguoju tokį gyvenimo būdą, bet ir nesmerkiu, kuriems šie dalykai yra priimtini. Bet va kartais kaip užkabins kažkas tokio uždrausto, ir viskas. Ir nieko negali su savimi padaryti. Žinau ne vieną asmenį, kuris gėdinasi garsiau klausyti popso, nes neduokdie aplinkiniai išgirs ir užmėtys akmenimis. Panašiai ir man buvo, kai klausiau Lady Gagos :D Bet su metais supranti, jog viskas yra absoliučiai nesvarbu. Ypatingai aplinkiniams. Ir nieko tame gėdingo nėra. Kiekvienas iš mūsų turi kažkokių minčių ar kažkokių pomėgių, kurių galbūt neskelbtume ant viso pasaulio, bet mes puikiai žinom, jog tas kažkas tūno mumyse. Ir tai yra normalu. Kaip ir necenzūrinė leksika.

Man labai gražu stebėti numylėtoje fb vertėjų grupėje diskusijas apie tai, kaip vertėjams tenka versti keiksmažodžius. Ypatingai gražu stebėti vyresnio amžiaus vertėjus, kurie nuo mažumės buvo auklėti, jog negražūs žodžiai yra belenkoks tabu ir fu fu fu, ir kaip jiems sunku lipti per save verčiant tokius tekstus, ir kaip kartais jie net atsiprašinėja, jog rašo čia dabar tokius baisius dalykus :D Kadangi kalba yra gyvas organizmas, o veikia ji per žmogų, kuris nėra tobulas, tad, sakykim, kalba turi savo ydų. Taip, mes galime kovoti su jomis, tačiau juk kalba yra tokia, kokie esam mes, tad kodėl negalim jos priimti tokios, kokia ji yra? Tuo labiau, kai necenzūrinė leksika atlieka tikrai svarbią funkciją.

Visų pirma - išreikšti emocijas pilnumoje. Iš dūšios trenkus plaktuku per pirštą ar sudaužius šviežiai nupirktą telefoną, nepykit, bet žalių rūtų ir rūpių miltų tikrai neužteks. Daug kas į keiksmažodžius žiūri kaip į įžeidimą. Bet mano kuklia nuomone, jei jūs nesate konkretus kokios nors bliadės adresatas, kvėpuokite ramiai :D žmogus tiesiog nori išlieti pasipiktinimą :D juk negali kartoti "oi, kaip negerai, kaip negerai".. nes šie žodžiai neatskleidžia viso skaudančios sielos šauksmo :D

Kartais keiksmažodžiai, man atrodo, net suteikia tam tikro žavesio. Pvz., Deborah iš Dexter. Nors ji keikiasi it vežikas, tačiau nuo to ji atrodo tik dar mieliau :D suprantama, jog tokia leksika yra ją saugantis skydas, o ne tiesiog storžieviškumo išraiška. Taip pat keiksmažodžiai tikrai gali skambėti žaviai ir visiškai nepiktai. Pvz., seriale Ash vs. Evil Dead. Šio serialo kalba tikrai spalvinga. Kadangi mama anglų kalbos nemoka, žiūrim šį serialą rusų kalba, ir matau, kaip kartais mamos akys išlenda iš orbitų nuo sultingų epitetų :D ir matau, kad jai irgi patinka, tačiau ji negali sau to pripažinti, tad jai belieka tik stebėtis :D

Man patinka versti keiksmažodžius. Keiksmažodžių vertimas yra puiki smegenų mankšta, nes verčiant keiksmažodžius reikia versti ne lytinių organų pavadinimus ar poravimosi akto veiksmus, bet pačią idėją, kuri slypi tokioje kalboje. Pamenu, vienas dėstytojas buvo siūlęs kursiniam darbui temą "Žodžio "shit" reikšmė Eminemo dainose". Tema tikrai įdomi, bet drąsuolių, deja, neatsirado :D

Taigi.. nereikia bijoti smarkesnių žodžių, jie taip pat turi teisę gyventi :)