Rodomi pranešimai su žymėmis keiksmažodžių vertimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis keiksmažodžių vertimas. Rodyti visus pranešimus

2019 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Trumpas pamąstymas

Vakar buvo mano mylimiausias šių studijų dalykas - vertimo teorija. Jos metu nagrinėjome nenorminius filmų pavadinimų vertimų variantus. Per daug nesigilinsiu, jei gerai menu, jau ne kartą esu čia apie tai rašiusi. Gal dar ir pasikartosiu su kitais atradimais, tačiau iš vakarykštės diskusijos mano dėmesį patraukė vienas įdomus momentas - keiksmažodžių vertimas.
Taip jau susiklostė, kad turime kalbą tokią, kokią turime, tačiau net ir norminė leksika mūsų kalboje gali skambėti itin grubiai. Jei pavadinčiau savo geriausią draugę bitch, ji net neatkreiptų dėmesio. Bet jei pasakyčiau, kad ji turi kiaulės akis.. atvirai pasakius, man net pačiai tai sakant liežuvis verstųsi sunkiai.
Tai daug ką pasako apie mus pačius - gimtakalbius. O bet tačiau.. Diskusijos metu nuskambėjo tokie keiksmažodžių variantai "po perkūnais, žalia rūta, rupūs miltai ir pan.". Kelios mano kursiokės pasižymi tokiu sveiku patriotizmu, ir joms tokie variantai atrodo gražūs. Gražūs tai gražūs, bet ar mes taip dabar keikiamės? Aš taip nusikeikiu tik dėl stilistinių sumetimų ir ironiško efekto. Girdėjau, kad ir kiti žmonės taip sakė, bet vėlgi.. jei keikiamasi buvo rimtai, žmogus buvo labaaaai senas. Visais kitais atvejais tai buvo elementariausia litotė.
Taigi.. ir ką mums daryti su keiksmažodžių vertimais, kad jie nebūtų per daug vulgarūs, nors ir norminiai, atliktų tikslią funkciją, skambėtų ne kaip iš caro Riuriko epochos ir dar kad redaktorius praleistų?

2018 m. birželio 1 d., penktadienis

Nuotaika Ленинград - На лабутенах

Mane visada stebino, kaip man pačiai patinka tai, kas yra absoliučiai svetima. Kaip antai grupės Leningrad dainų turinys. Žinau vos kelias jų dainas, ir štai ši daina На лабутенах groja pas mane jau pusę dienos, ir jei nenorėčiau išgąsdinti kaimynų, per priedainį klykčiau kaip skerdžiama. Nors aš nei keikiuosi, nei propaguoju tokį gyvenimo būdą, bet ir nesmerkiu, kuriems šie dalykai yra priimtini. Bet va kartais kaip užkabins kažkas tokio uždrausto, ir viskas. Ir nieko negali su savimi padaryti. Žinau ne vieną asmenį, kuris gėdinasi garsiau klausyti popso, nes neduokdie aplinkiniai išgirs ir užmėtys akmenimis. Panašiai ir man buvo, kai klausiau Lady Gagos :D Bet su metais supranti, jog viskas yra absoliučiai nesvarbu. Ypatingai aplinkiniams. Ir nieko tame gėdingo nėra. Kiekvienas iš mūsų turi kažkokių minčių ar kažkokių pomėgių, kurių galbūt neskelbtume ant viso pasaulio, bet mes puikiai žinom, jog tas kažkas tūno mumyse. Ir tai yra normalu. Kaip ir necenzūrinė leksika.
Man labai gražu stebėti numylėtoje fb vertėjų grupėje diskusijas apie tai, kaip vertėjams tenka versti keiksmažodžius. Ypatingai gražu stebėti vyresnio amžiaus vertėjus, kurie nuo mažumės buvo auklėti, jog negražūs žodžiai yra belenkoks tabu ir fu fu fu, ir kaip jiems sunku lipti per save verčiant tokius tekstus, ir kaip kartais jie net atsiprašinėja, jog rašo čia dabar tokius baisius dalykus :D Kadangi kalba yra gyvas organizmas, o veikia ji per žmogų, kuris nėra tobulas, tad, sakykim, kalba turi savo ydų. Taip, mes galime kovoti su jomis, tačiau juk kalba yra tokia, kokie esam mes, tad kodėl negalim jos priimti tokios, kokia ji yra? Tuo labiau, kai necenzūrinė leksika atlieka tikrai svarbią funkciją.
Visų pirma - išreikšti emocijas pilnumoje. Iš dūšios trenkus plaktuku per pirštą ar sudaužius šviežiai nupirktą telefoną, nepykit, bet žalių rūtų ir rūpių miltų tikrai neužteks. Daug kas į keiksmažodžius žiūri kaip į įžeidimą. Bet mano kuklia nuomone, jei jūs nesate konkretus kokios nors bliadės adresatas, kvėpuokite ramiai :D žmogus tiesiog nori išlieti pasipiktinimą :D juk negali kartoti "oi, kaip negerai, kaip negerai".. nes šie žodžiai neatskleidžia viso skaudančios sielos šauksmo :D
Kartais keiksmažodžiai, man atrodo, net suteikia tam tikro žavesio. Pvz., Deborah iš Dexter. Nors ji keikiasi it vežikas, tačiau nuo to ji atrodo tik dar mieliau :D suprantama, jog tokia leksika yra ją saugantis skydas, o ne tiesiog storžieviškumo išraiška. Taip pat keiksmažodžiai tikrai gali skambėti žaviai ir visiškai nepiktai. Pvz., seriale Ash vs. Evil Dead. Šio serialo kalba tikrai spalvinga. Kadangi mama anglų kalbos nemoka, žiūrim šį serialą rusų kalba, ir matau, kaip kartais mamos akys išlenda iš orbitų nuo sultingų epitetų :D ir matau, kad jai irgi patinka, tačiau ji negali sau to pripažinti, tad jai belieka tik stebėtis :D
Man patinka versti keiksmažodžius. Keiksmažodžių vertimas yra puiki smegenų mankšta, nes verčiant keiksmažodžius reikia versti ne lytinių organų pavadinimus ar poravimosi akto veiksmus, bet pačią idėją, kuri slypi tokioje kalboje. Pamenu, vienas dėstytojas buvo siūlęs kursiniam darbui temą "Žodžio "shit" reikšmė Eminemo dainose". Tema tikrai įdomi, bet drąsuolių, deja, neatsirado :D
Taigi.. nereikia bijoti smarkesnių žodžių, jie taip pat turi teisę gyventi :)

2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Ble, ble..

Atsiprašau mano tinklaraščio jautresnių skaitytojų, kuriems necenzūrinė leksika yra nepriimtina, tačiau, kaip yra sakoma, visokių yra, visokių reikia - tą patį pritaikyčiau ir žodžiams. Šį kartą pakalbėsiu būtent apie visiems puikiai žinomą žodį "ble".
Netyčia užtikau mielą diskusiją fb skaitytojų grupėje. Įrašo autorė kaip tik skaitė John Katzenbach knygą "Trys raudonos". Ir vienas šios knygos veikėjas kartais pavartoja šį "ble". Skaitytojai iškilo klausimas - wtf? Na, gerai. Ji taip nesakė. Mergina kultūringa ir tokių žodžių nevartoja. Bet sutikit, šiame wtf sutelpa viskas - nuostaba, nesuvokimas, smalsumas, noras suprasti, kas įvyko ir t.t. Taigi.. mergina ir klausia, kaip čia taip galėjo būti, jog grožinės literatūros vertime atsirado šitoks parazitas. Iš esmės didesnė klausimo dalis buvo nutaikyta į tai, ar šis žodis tikrai yra tinkamas?
Kaip aš dievinu šiuos galvosūkius. Keiksmažodžiai yra neatsiejama mūsų kalbos dalis. Vieni keikiasi kultūringiau, kiti gi nesismulkina. Bet keikiamės visi. Kalbant apie save, nepasakyčiau, jog keikčiausi labai jau taip negražiai. Rusiškų (tarkim, jie rusiški) keiksmažodžių nevartoju, nebent kartais išlenda koks "блин". Dažniau vartoju wtf, fuck, damn it. Teoriškai jie nėra tokie jau labiau "cenzūriški" už rusiškus variantus, bet mūsų ausiai jie neskamba taip baisiai kaip koks "blet" ar kiti žodžiai, kurie mums visiems puikiai žinomi. Įdomiausia, jog kažkodėl mokantis užsienio kalbos visada lengvai ir greitai išmokstame keiksmažodžius nei kokius nors reikalingesnius žodžius.
Ilgai laužau galvą dėl to, kaip šiuos padarėlius išversti tinkamai į lietuvių kalbą. Viena iš didžiausių problemų, kuri niekada nebus išspręsta, lietuviški žodžiai yra ilgi. Kai atsitinka kažkas nemalonaus, mums reikia panaudoti kokį nors jaustuką arba keiksmažodį, kuris neturėtų būti ilgesnis nei du skiemenys, idealiausiu atveju - vienas skiemuo. Tad nenuostabu, kad tokie žodžiai kaip "fuck" ar "ble/blet" mūsų žodynuose yra gana jaukiai įsitaisę. O jei dar pasakom "blet, blet", net nereikia nieko daugiau ir pasakot, suprantam, kad padėtis tikrai rimta. Ir jokia "žalia rūta" ar "rupūs miltai" nė per nago juodymą nesugebės atspindėti visos padėties sudėtingumo.
Iš tokių trumpesnių variantų mes turime "šūdas/šūds", "kurva" ir kiti dalykai. Turim ir dar vulgaresnių žodžių "pizė", "bi(y)bi(y)s" ir pan., bet lyginant su "ble" jie neatspindi padėties, nes nors šių žodžių konotacijos gal ir sutampa, tačiau panaudojimas skiriasi. John Katzenhach tekste "ble" atlieka dalelytės vaidmenį, kuri paryškina veikėjo nepasitenkinimą: "kur, ble, logika?". Šiaip pamąsčiau, kad turbūt tą "ble" visai sėkmingai būtų galima pakeisti "kurva". Tačiau šiuo atveju būtų galima sulaukti nepageidaujamo žodžio vaidmens sumaišymo - galima pagalvoti, jog tai yra kreipinys, nors nepasitenkinimas reiškiamas padėtimi, o ne tuo, su kuo mezgamas dialogas. Bet ir šios maišaties būtų galima išvengti, jei veikėjas pastoviai naudotų "kurvą" kaip savo kalbos parazitą. Deja, originalaus teksto man rasti nepavyko, tačiau lietuviškajame variante "ble" naudojamas buvo gana retai, tad "kurva" gali ir nepaeiti.
Jei kas klaustų mano nuomonės, šiuo atveju "ble" palikčiau nepageidautino skolinio teisėmis. Taip, tekstas amerikiečių autoriaus. Tačiau lietuviams "ble" yra puikiai pažįstamas žodis, kurio reikšmės aiškinti nereikia. Taip pat nemanau, kad užsienio literatūros tikslas yra ugdyti lietuviškumo pagrindus, ir tai taip pat neturėtų būti vertimų į lietuvių kalbą darbas. "Ble" knygoje buvo pavartotas tikrai mažai kartų, tad manau, kad didelės nuodėmės čia nebuvo. Vis tik buvo stengiamasi perteikti originalaus teksto mintį, ir, manau, tai yra svarbiau už žodžio "legalumą".
Skaitytoja dar pasidalino tokiu pastebėjimu, jog kitose knygose su "ble" susidurti neteko, dėl to ir buvo nustebusi. Tame nėra jokios mistikos. "Ble" nepraleidžia redaktoriai, o gal ir patys vertėjai jo neteikia kaip varianto, tad ir nematome šio žodžio literatūroje. Įtariu, jog iškilus panašiai dilemai įvyksta vienas iš dviejų dalykų:
a) vertėjas neradęs tinkamesnio atitikmens paprasčiausiai jį praleidžia (ir neskaitęs originalaus teksto nežinai, kad veikėjas galėjo taip kalbėti).
b) būna parenkamas koks nors švelnesnis variantas arba koks nors lietuviškas variantas, kuris sto pudof yra griozdiškas (tačiau neperskaičius originalaus teksto niekas nesužinos tiesos)
Pirmu atveju galima prarasti veikėjo "bruožą". Šitai yra neatleistina. Taip kad "ble" yra žymiai mažesnė blogybė nei veikėjo korekcija.
Antru atveju, bijau, prasideda originalaus teksto stilizavimas, kas yra dar labiau neatleistina. Kalbu apie tai, jog nenormalu, jei koks Džeikas Pauersas pradėtų burnoti "žaliomis rūtomis" ar "rupiais miltais". Galite sakyti, jog tam pačiam Džeikui pasakius "ble" irgi prasideda teksto stilizavimas, tikrai nepradėsiu Jums prieštarauti. Knygos "Trys raudonos" skaitytoja vis tik skaitydama "ble" mato rusišką žodį. Aš gi, girdėdama šį žodį savo aplinkoje neidentifikuoju jo kaip rusiško, nes jį noriai vartoja jaunimas, absoliučiai nemokantis rusų kalbos. Man "ble" yra labiau neutralus, bet čia jau kiekvienam pagal savo kognityvinę bazę.
O dabar atskleisiu paslaptį.. teisingo atsakymo nėra. Aš esu atvira pasiūlymams, tad nematau nieko baisaus kartais nusižengti vardan aukštesnio gėrio. Kitam gi vertėjui ar skaitytojui gali būti neatleistinas dalykas vartoti nelietuviškus žodžius tekste. Patenkintų niekada nebus, tad reikia apsišarvuoti argumentais ir kovoti už savo vertimą.