Pavadinimų vertimai: The Walking dead

Neseniai teko dalyvauti diskusijoje, jei taip galima pasakyti. Na, sunku pavadinti pokalbį diskusija, kai kalbant apie vertimus, nei vienas iš pokalbio dalyvių neturėjo tam pakankamai kompetencijos. Tam, kad įvertinti vertimo kokybę, tikrai nepakanka iš anglų kalbos egzamino gauti 60 procentų. Tačiau neketinu čia plėstis apie diskusiją, geriau papasakosiu, kas gi buvo vertinama.

O vertinamas buvo populiaraus „The Walking Dead“ serialo pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą. Nežinau, kaip jūs, bet aš esu didelė šio serialo gerbėja, ir net pačiai teko versti šio serialo atsiradimą įkvėpusius komiksus. Tačiau dėl paties pavadinimo vertimo niekada per daug nesukau galvos. Bet šiai dienai turim tokį ne itin malonų dalyką – du oficialius šio serialo pavadinimus: „Vaikštantys numirėliai“ ir „Gyvi numirėliai“.

Spėju, daugumai yra geriau žinomas pirmasis variantas, nes šiaip tai yra labai elementarus pažodinis vertimas. Neseniai pasirodžius „Gyviems numirėliams“, serialo gerbėjai pateikė priekaištų, kurie dalinai iš tikrųjų yra argumentuoti, nors didžiausią triukšmą jie kėlė dėl neesminio dalyko.

Su vertimais nieko bendro neturintis žmogus lengvai gali palaikyti tokį vertimą grubia klaida. Tačiau, kaip ne keista, šiuo atveju naujasis vertimas, mano subjektyvia nuomone, yra dar tikslesnis nei pažodinis vertimas. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos moko vertėjus, jog pažodinis vertimas toli gražu nėra tiksliausias ir geriausias vertimas, o taip pat, kad nėra vieno teisingo vertimo (čia jau labiau taikytina kūrybiniam vertimui, nors nebūtinai, kadangi tai priklauso nuo labai įvairių aspektų).

Kodėl gi aš manau, kad „Gyvi numirėliai“ yra geresnis vertimo variantas (būtent variantas)? Visų pirma, šis vertimas taiko jau savotiškai į perkeltinę-tiesioginę situacijos esmę. „Vaikštantys numirėliai“ yra konkretus zombių įvardinimas, o štai „Gyvi numirėliai“ jau yra nukreiptas į pagrindinius serialo veikėjus, kurie vienoje serialo vietoje suvokia, jog jie patys ir yra „the walking dead“. Serialas yra apie tuos žmones, o ne apie zombius, todėl „Gyvi numirėliai“ yra tikslesnis vertimas.

Kitas dalykas – tradicija. Taip jau yra, kad pas mus naujienos smarkiai vėluoja, dėl ko piratinis mėgėjiškas (ne visada) vertimas suteikia pirminį pagrindą auditorijai, kuri paskui nebegali priimti kito varianto, nes a priori „pirmas visada geresnis“. Galiu pateikti labai gražų (mano nuomone :D) pavyzdį: Betmenas ir Žmogus voras. Nemanau, kad atsiras daug entuziastų, jei Betmeną pervadintume į Žmogų Šikšnosparnį, arba Žmogų Vorą į Spaidermeną. Nors su Spaidermenu dar visai būtų pusė bėdos :D Bent jau.. Tačiau yra toks Geležinis Žmogus.. nors tarpusavyje su saviškiais jį vadinam Aironmenu.. :D

Taip ir su „Vaikštančiais numirėliais“, kurie buvo pirmesni ir akivaizdesni, nors man pati pavadinimo konstrukcija iš tiesų nelabai maloni ausiai. Vien tas „Vaikštantys“ toks griozdiškas. Tačiau aš, kaip ir dauguma šio serialo gerbėjų, žymiai greičiau suvokiu apie ką eina kalba, kai yra pasakoma „Vaikštantys numirėliai“, o ne „Gyvi numirėliai“.

Šiuo atveju nemanau, ar buvo verta įvedinėti naują pavadinimą. Iš tikrųjų jis dabar tik klaidina žiūrovus, nes tikrai dažnas pagalvos, jog tai naujas serialas. Visai kitas reikalas yra su „Game of Thrones“. Šis serialas ir knygos labai lengvai prieinami „Sostų karai“ ir „Sostų žaidimas“ pavadinimais. Nors asmeniškai man „Sostų karai“ ir skamba geriau, ir reikšmę atitinka labiau, nes man mūsų lietuviškame „žaidime“ trūksta tos intrigos, kraujo, jis pernelyg paviršutiniškas ir naivus, kad būtų toks suktas, kokio reikalauja originalus turinys. O štai „karai“ atspindi visą situaiją. Pavyzdžiui, rusų kalboje yra vertimas „Игра престолов“. Rusiškai šis variantas skamba puikiai, nes rusiškame „žaidime“ yra visa ta klasta, kuri yra sukišta į originalią reikšmę. Jei kam nors rusų kalboje trūksta azarto, prisiminkime rusišką ruletę..

Taigi.. keli vertimų variantai nėra klaida, bet yra tradicija ir pripratimas, kurių ignoruoti tiesiog neįmanoma. Kartais vardan vartotojo interesų tenka paaukoti tikslumą, ypatingai kai vartotojas pats reikalauja tradicijos :D Net dabar susimąsčiau.. pvz., žodynų sudaryme viską lemia vartotojas, kadangi jam reikės tuo žodynu naudotis. Reikia sudaryti patogaus naudojimo sąlygas ir turiningą turinį, tačiau neapsunkinant jo. Ar šiuo atveju taip pat tenka kažko atsisakyti būtent vartotojo patogumui? Reiks ties čia pakontempliuot valandėlę kitą..

D.Melnikienė: Dvikalbiai žodynai Lietuvoje: megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros ypatumai

Diskleimeris (muhaha): leksikografijoje esu visiška diletantė, tad ir šis straipsnis yra visiškai subjektyvus mano minčių kratinys, kuris negali būti vertinamas rimtai :D

Besidomėdama viena iš (mano manymu) nuobodžiausių (arba kaip Valerijus Berkovas pareiškė – neprestižine) lingvistikos sritimi – leksikografija – per patogupirkti.lt įsigijau keletą knygų: E. Jakaitienės „Leksikografiją“ ir D. Melnikienės „Dvikalbiai žodynai Lietuvoje: megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros ypatumai“. Tai padariau už graudžiai juokingą kainą. Už šiuos dėmesio vertus darbus ir neturinčius analogų Lietuvoje nesumokėjau ir keturių eurų. Galima sakyti, pristatymas į namus vos ne daugiau kainavo nei abi knygos. Tiesa, be šių knygų dar užsisakiau ir keletą kitų, tačiau šį kartą noriu papasakoti apie D. Melnikienės knygą, kurios labai ilgai laukiau, mat iš visų užsakytų knygų ketinau ją perskaityti pačią pirmą.

Iš pradžių buvau susipainiojusi, galvojau, kad jau „turėjau reikalų“ su šia autore, tačiau netrukus supratau, jog dėl pavardžių panašumo sumaišiau su I. Melnikovą, kuri yra „Intertekstualumo teorijos“ autorė. Iki knygos apie dvikalbius žodynus dar buvau skaičiusi D. Melnikienės straipsnius, kurie nepaisant akademiško rimtumo (sakykim tiesiai šviesiai - sausumo) skaitosi labai lengvai ir maloniai. Labai to tikėjausi ir iš šios knygos.

Pačioje knygoje yra analizuojamos (jei taip galima pasakyti) lietuviškos leksikografijos problemos nuo Nepriklausomybės atgavimo, mat iki šiol niekas tuo neužsiėmė, o juk stebėti situaciją ne tai, kad įdomu (skonio reikalas), bet būtina. Kaip ten Napoleonas sakė? Geografija – tai nuosprendis. Mūsų šalis yra apsupta vos keturiomis šalimis, kuriose kalbama skirtingomis kalbomis, o ką jau kalbėti su kiek šalių yra bendradarbiaujama! Vertimų biurai jau seniai keičia savo formatą, ir dažnai susidaro įspūdis, jog vertimais užsiima tik tarp kitko, mat teikia neįtikėčiausias paslaugas kalbų mokymo tikslais pačioms įvairiausioms amžiaus ir veiklos grupėms, ir jau nekalbu apie visokias stovyklas jaunimui, SEO tekstų rašymą ir t.t. ir t.t. Tad natūralu, jog labai svarbu skirti tinkamą dėmesį kokybiškų žodynų sudarymui.

Kai buvau „maža“ ir kvaila, maniau, kad kuo daugiau žodynų turi, tuo geriau. Šiai dienai suprantu, jog vienas koncentruotas ir kokybiškai parengtas žodynas gali drąsiai atsverti dešimtį „įprastų“ aiškinamųjų. Nesakau, kad dabar aš jau protinga, tačiau pradedu po truputį „gudrėti“. Jau seniau esu rašiusi apie tai, jog sudarinėju glosarijus kiekvienam mano apsiimtam vertimui (o kolegės dėka ir ne tik savo), tačiau tam, kad parengti kokybišką glosarijų, kuris būtų tinkamas naudoti ne tik man pačiai, bet gal ir kitam, reikalingos žinios. Būtent šias žinias tikėjausi gauti iš D. Melnikienės knygos. Aišku, tikrai suprantu, jog vien perskaičius šią knygą netapsiu profesionali leksikografė, tačiau tai ir nėra mano tikslas. Mano tikslas išmokti parengti bent jau labiau rekomenduojamų vertimų glosarijus tam tikromis temomis.

Kalbant apie pačią leksikografijos teoriją, yra labai paradoksalus momentas. Nors žodynai buvo sudarinėjami vos ne penkis tūkstančius metų atgal, normalią teoriją mokslininkai pateikė antroje XX amžiaus pusėje. Užtat galime didžiuotis tuo, kad lietuvių leksikografija žengė koja kojon su pasauliu. Taip kad su leksikografijos „legendomis“ dar galima susipažinti gyvai, ne tai kaip su kokiu nors Ferdinandu de Sosiūru ir pan. :D Viena iš išvardintų knygoje legendų ir man dėstė, tik nelabai susijusius su dėstomu dalyku „dalykus“ :D Bet nesiskundžiu.

Nepaisant mokslo senumo ir „susidomėjimo“ jaunumo, pats žodynų sudarinėjimas buvo (nors gal savotiškai ir tebėra) labai nedėkingas darbas. Kol yra parengiamas ir išleidžiamas žodynas, kalba spėja pakeisti tam tikrus elementus. Juk kalba tai gyvas organizmas (arba kaip mus moko – sistema), kuris auga, vystosi, keičiasi, ir tai daro daug greičiau nei kalbininkai spėja apdoroti visą informaciją – esamą, naują ir pasenusią. Kiekvienas žodis „siekia“ įgauti naujas reikšmes, kiekviena reikšmė „siekia“ įgauti naujas formas – tai ir yra problema. Atsiranda nauji žodžiai, atsisakoma senų arba seni įgauna visai kitas reikšmes ir t.t., dėl to nukenčia vartotojas. Manau, ši problema turėtų nykti perkeliant viską į virtualią sritį, kur koreguoti informaciją yra žymiai paprasčiau nei tai padaryti jau išleistame žodyne.

Iš viso kalbant apie elektroninius žodynus, jie laimi prieš popierinius žodynus nelygioje kovoje savo nenuginčijamu patogumu. Popierius tėra įprotis. Visai tikiu, kad ne tokioje ir tolimoje ateityje žmonės per istoriją mokysis, jog mes iškirtome daugybę medžių vien tam, kad galėtume skaityti literatūrą popieriniu pavidalu, ir vieni juoksis iš to primityvumo, kiti baisėsis. Galbūt skaitymo formatas nepasikeis, galbūt ne visi skaitys knygas elektroniniu pavidalu, tačiau pats skaitymo „lapas“ turės pasikeisti, bus gaminamas iš kažkokios eco-friendly sintetinės medžiagos, kuri pagal visus pojūčius atitiks popierių, tik bus patvaresnis, mažiau kenks akims ir gamtai.

Iš kitos pusės su elektroniniais žodynais irgi reikia elgtis protingai. Yra daugybė vertimų sistemų, kurioms dar toli iki tobulybės, nors ties tuo intensyviai dirbama. Ir ieškomų vertimų šaltinius visada reikia tikrinti per kelis puslapius, nes elementariai galima išsiversti kokią nors nesąmonę. Kokybės atžvilgiu knygos gali laimėti, tačiau irgi ne visada. Ir D. Melnikienė paminėjo „atnaujintų“ žodynų kokybės trūkumo problemą. Marketinge kuo puikiausiai veikia „naujumo“ principas – jei naujesnis, tai geresnis, tačiau realybė parodė, jog naujumas nėra geresnio varianto ekvivalentas.

Kaip ir priklauso, knygoje aptariama „žodyno“ apibrėžimo problema. Lietuviškuose (ir ne tik) variantuose žodynas vis dar asocijuojamas su knyga, tačiau šiuolaikinės technologijos tam padėjo riebų tašką. Labai buvo įdomu, jog kai kurie knygoje paminėti mokslininkai atkreipė dėmesį labiau ne į žodyno turinį, o formą, jog žodyno išdėstymas, pateikimas yra daug svarbesnis už tai, kas jame yra pateikiama, tačiau kitas gi šmaikštuolis pasakė, jog tokią formą turi ir telefonų knygą, bet niekas jos nevadina žodynu. Sakyčiau, genialus palyginimas :D

Įdomu ir tai, jog šioje monografijoje dėmesys buvo skirtas ir žodyno apimčiai. Yra mažieji, vidutiniai ir didieji žodynai. Tačiau kur ta riba? Italai skaičiuoja puslapiais, tačiau tai labai netikslu. Nebent visi žodynai būtų standartizuoti ir leidžiami tuo pačiu formatu kaip kokios universalios kompiuterių jungtys. Na, bet visi puikiai suprantame, jog tai yra neįmanoma. O neįmanoma dėl to, kad žodyno turinys gali būti pateiktas labai įvairiai. Kaip tik įsigijau Vainienės „Ekonomikos terminų žodyną“. Ten 1400 reikšmių, ir galvoju. Kaip tokį žodyną įvardinti? 1400 reikšmių lyg ir nėra daug, tačiau tai yra siauros srities leksika. Jei pagal „standartus“ vien į vidutinės apimties žodyną įeina nuo 8000 reikšmių, tai ar apskritai įmanomas dalykas, kad būtų „Didysis ekonomikos terminų žodynas“? Kitas dalykas – turinys. Jeigu mes turime žodyną, kuriame yra išverstos, tarkim, 10000 žodžių, tačiau nėra jokio to termino apibrėžimo (nors šiaip sunku įsivaizduoti tokį, dalyką, bet pabandom), ir turim žodyną, kuriame yra 5000 reikšmių su vertimais ir išsamiais apibrėžimais ir kita aktualia informacija. Kuris žodynas turėtų didesnį svorį? Asmeniškai man, kaip susidūrusiai su vertimais (:D), didesnį svorį turėtų antrasis, nes labai dažnai tenka aptikus vieną ar kitą terminą ilgai vargti, kol išsiaiškini, ar jis iš tikrųjų yra tinkamas naudoti būtent ta reikšme.

Grįžtant prie Vainienės žodyno, jis tikrai yra labai kompaktiškas ir koncentruotas. Terminai pateikiami lietuvių kalba, šalia skliaustuose nurodytas vertimas anglų kalba, o taip pat terminų apibrėžimai. Gale yra anglų-lietuvių rodyklė, kuria galima pasinaudoti „greituoju žodynėlio“ būdu – radai vertimą, jei klausimų nekyla, tai ir net nežiūri to termino apibrėžimo. Šiaip žodynas įsigytas tikrai už vaikišką kainą, bet jei tingit užsisakyti, rašykit, nufotkinsiu reikiamą terminą :D

Ir vis dėlto, kodėl kiekis yra svarbus? O todėl, kad vyrauja naivus stereotipas – daugiau – geriau. Tačiau ar tas daugiau iš tikrųjų daugiau? Ir čia net ne apie prieš tai aptartą turinio svorį kalbu, o apie realų kiekį, kurį leidėjai pateikia. Na, tikrai sunku būtų įsivaizduoti tokį dalyką, kad paranojos apimtas leksikografas iš neturėjimo ką veikti imtų ir lietingais vakarais skaičiuotų, ar tikrai žodyne, kuriame nurodyta, jog yra 50000 žodžių, iš tikrųjų jų yra nemažiau. Tačiau, tikrai tikiu, jog pasitelkus į pagalbą studentus, tikrai misija įmanoma :D Pateiktų duomenų patikimumas jau visai kitas klausimas :D Visi mes puikiai žinom, kaip humanitarai draugauja su skaičiais.. tad kam dar stebėtis, jei žodyne realiai trūks kokio tūkstančio žodžių ar daugiau :D

Kas man labai šioje knygoje patiko, tai išleistų žodynų lyginimas. Autorė sustato žodynus į eilutę ir kaip kačiukus nosimi į bala „kas čia per pateikimas?“, „o kur gramatinė informacija?“, „tai kas yra žodyno vartotojas?“ ir t.t. ir t.t. Primena pliusų ir minusų vakarą iš realybės šou :D

Dar buvo smagus momentas, kai autorė pareiškė, jog žodynus varto išsilavinę žmonės. Tai pasijutau labai tokia pagerinta :D Bet pats didžiausias pliusas šiame darbe yra atviras požiūris į gyvą kalbą. Kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir iš kalbos nepašalinsi „nepageidautinų“, tačiau labai stipriai vartojamų žodžių. Skaitau tą monografiją ir širdis net rauda iš pasigerėjimo, kaip puikiai autorė supranta mano kančias beverčiant necenzūrinę leksiką. Su lietuvių kalba yra dar ir kita problema. Lietuvių kalboje nėra „neutralios riebios“ necenzūrinės leksikos :D Čia jau mano sugalvotas terminas, bet jis puikiai nusako situaciją. Pas mus yra arba tokia vaikiška necenzūrinė leksika arba labai riebi, nors dažnai tiek rusiškuose tekstuose, tiek angliškuose, atrodytų, riebesnis žodis pavartotas draugiška prasme :D Čia kaip mes su kursiokėmis vieną kitą bitch‘inom, ir būti bitch yra didžiausias pripažinimo ir šūstrumo levelis :D

Taip pat ši monografija pagaliau man atvėrė akis. Čia vėlgi kalbant apie naujų žodžių atsiradimą ir t.t. Pasirodo, jog vienakalbiai žodynai labiau prisilaiko konservatoriškų pažiūrų nei tai daro dvikalbiai. Kaip tik dvikalbiuose pirmiau atsiranda gyvai naudojami naujai atsiradę žodžiai. Čia galima užkabinti amžiną diskusiją – ar žodynas turi atlikti „auklėjamąją“ funkciją? Asmeniškai aš tikrai nemanau, kad tai yra žodynų darbas. Varge, jei net mokytojai mokykloje yra bejėgiai, tai ką gali žodynas? Net ir pati autorė labai sėkmingai pašmaikštavo, jog jaunimas necenzūrinę leksiką išmoksta vartot ne žodynus vartydami :D Štai jums į paširdžius, super mamytės, kurie piktinosi R. Kudirkos išleistu žodynu :D Viską mes atsinešame iš savo aplinkos. Man tikrai sunku įsivaizduoti žmogų, kuris augtų nesikeikiančioje šeimoje ir pats pradėtų keiktis. Tam tikrai turėtų būti kažkokios įdomios priežastys. Pavyzdžiui, mano tėvai niekada nenaudojo riebių keiksmažodžių, o aš vis tiek žinojau, kad tokie egzistuoja. Bet kažkaip užaugau jų nevartodama.. Jei kada koks ir atsiranda, tai grynai situacijos „pagyvinimui“. Tai yra visada sąmoningai ištartas žodis su tam tikra intencija, priklausančia nuo konkretaus atvejo.

Ir vis dėlto, ką gi daryti su tais „negerais“ žodžiais? Tinkamai juos aprašyti ir gerai „užtaginti“, kad užsienietis žinotų, ką tokia leksiką reiškia, ir kur ją galima naudoti. Toks jau tas gyvenimas. Šie žodžiai yra aktyvi jo dalis, tad super mamoms nėra ką veikti lingvistikoje. Nes kartais jų pastangos primena vieną anekdotą: Labai norėčiau nesikeikti, bet kad bl.. :D

Kitas momentas, kuris man pačiai buvo labai aktualus, tai turinio išdėstymas. Kodėl jis man aktualus? Ruošdamasi kurti sci-fi ir fantasy žodyną galvojau paburti lizdinę struktūrą. Na, jei jau taip primityviai, pvz., pasakų veikėjai, stebuklingi daiktai ir t.t. ir pan. Man ši sistema atrodė įdomesnė, tačiau dar neperskaičiusi skyriaus apie makrostruktūros ypatumus, jau giliai širdyje žinojau atsakymą, jog genialu tai, kas paprasta. Mano kuriamo žodyno esmė ne įdomume, o patogume. O kas gali būti patogiau už abėcėlinę struktūrą? Abėcėlę žinome visi, o štai kurie dievai priklauso graikų mitologijai, o kuri romėnų ar iš viso skandinavų? Va taip va. Man reikia susitaikyti su tuo, kad aš noriu sukurti žodyną, o ne žinyną. Ir baigusi skaityti monografiją, supratau, kad pirmoje eilėje yra visada vartotojo interesai. O kokie jie gali būti? Patogi paieška, aiški struktūra ir lakoniškumas.

Kalbant apie lakoniškumą.. aš seniau bevartydama žodynus niekaip nesuprasdavau, kodėl žodžių straipsniai tokie keisti, tiek daug sutrumpinimų ir t.t. Pavyzdžiui, pateiktas žodis galvIIa m, – os; nesuk man ~os; ir pan. Bet šitas klausimas man buvo iškilęs dar mokykloje, vėliau atsirado internetas, ir panašūs klausimai apleido mano galvą labai ilgam laikui. Dabar gi aš suprantu, jog visa tai yra daroma taupymo sumetimais. Įsivaizduokite, jog žodyne yra 5000 žodžių, ir prie kiekvieno žodžio nurodyta giminė po vieną raidę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog vien giminę žyminčių spaudos ženklų bus 5000 (čia jei labai nesigilinant). O jei pavyzdžiuose naudosime pilną aiškinamąjį žodį bent po 2-3 kartus, tai jau bereikalingas 10000-15000 kartų pasikartojimas, kuris taip pat „ėda“ vietą.

Nors aš pati tikrai netaikau, jog mano kada nors parengtas žodynas būtų išleistas popieriniu formatu, tačiau aš taip pat neketinu jo apkrauti išsamiais reikšmių aprašymais, kadangi vertimams reikalingas konkretumas, ir tam, kad jį užtikrinčiau, stengsiuosi pateikti glaustą, esmę nusakantį sakinuką. Galvoju, gal dar įdomumo (nu vis tiek aš noriu, kad tas žodynas būtų bent kiek įdomus, o ne vien praktiškas :D) dėlei mestelėti prie „aprašymo“ kokią nors nuorodą į wikipediją :D Kodėl būtent visų peikiamą wikipediją? O todėl, kad joje yra nuostabus dalykas – kalbos pasirinkimas. Versdama tekstus dažnai naudojuosi wikipedija. Įmetu į paiešką norimą terminą, o tada spaudinėju per LT-EN-RU kalbas ir žiūriu, ar tikrai reikšmės ir paveiksliukai sutampa :D

Žodžiu, knyga man patiko, labai skaniai susiskaitė. Tikiu, kad dar ją ne kartą pavartysiu. O toliau savo eilės laukia E.Jakaitienės „Leksikografija“. Dar per sena.lt radau, kas turi tos pačios Jakaitienės „Leksikologiją“. Taip kad su žodynų tema mes dar neskubėkim atsisveikinti, kadangi dar daug ką galvoju su ja nuveikti :D