Taip
jau atsitiko, kad teko plačiau pasidomėti tokia nuobodžia sritimi
kaip leksikografija. Rimtai, man ji nuobodesnė net už fonetiką..
Ok, ok, gal kam šie dalykai nėra nuobodūs, tačiau studijų
laikais buvo labai nuobodu skaityti apie tuos žodynus ar kalti
fonemų charakteristikas. Na, bet aš supratau kodėl. Studijuojant
trūko aktualumo.
Neįmanoma
išversti tekstą be žodyno pagalbos. Aišku, kai kuriuos tekstus
galima, tačiau tokiu atveju gali nukentėti vertimo kokybė. Bet
šiandien aš noriu pakalbėti ne apie kokybę, o būtent apie
žodynus. Tiesiog paėmiau ir rimčiau pasidomėjau, kaip sudaromi
žodynai, o tiksliau terminai, nes studijų laikais viskas buvo
dėstoma gan apibendrintai (ir nenuostabu, patiems dėstytojams
leksikografija, leksikologija nėra įdomiausi dalykai :D).
Atlikusi
nedidelę paiešką, aptikau daugybę įdomių dalykų, kurių mūsų
niekas nemokė :D Aišku, sakoma, jog daug dalykų ateina su
patirtimi, bet tai, ką aš atradau, tiesiog gyvybiškai būtina
įtraukti į visas filoloxijos studijas – internetiniai žodynai ir
terminų sudarymo bent jau įvadą mažiausiai.
Šiaip
palyginus retai gaunu kokį nors tekstą, kur būtų specifinė
terminija, tačiau gavusi jį, vargstu, kol įsivažiuoju. O vargas
dažniausiai būdavo dėl to, kad elementariai nežinomą terminą
gūglinau, ir iš visų pateiktų variantų reikdavo rasti
tinkamiausią. Kartais tenka netgi gūglinti vertimus EN-RU, RU-EN
kombinacijomis, kad būtų galima išversti kažką į lietuvių
kalbą.

Šiaip
besidominti, kas per patiekalas ta leksikografija yra ir su kuo
valgoma, sužinojau krūvą labai įdomių dalykų. Vienas iš
labiausiai mane kvailai nustebinusių dalykų, jog Lietuvių kalbos
institutas yra labai rimtai vertinamas tarptautiniu lygmeniu. Na, gal
dar nėra sakoma „lietuvių mokykla“, tačiau, tikiu, jog einama
to link. Kvailai nustebino dėl to, jog aš ir seniau buvau apie tai
girdėjusi, tačiau dėl savo „meilės“ leksikografijai praleidau
tai pro ausis. Šiaip dar truputį papasakosiu labai įdomų dalyką.
Pasirodo, terminografija yra visai jaunas mokslas, kuriam nėra nė
šimto metų, kai tuo tarpu leksikografija egzistuoja vos ne nuo
rašto atsiradimo. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, jog šioje
srityje Lietuva nepavėlavo, kaip dažnai tai būna. Apie 1930
– tuosius metus toks dėdė Viusteris iš Austrijos ir dėdė
Lotė iš Rusijos pradėjo aktyviai kelti terminografijos problemas,
o tuo metu Lietuvoje tuo užsiėmė dėdė Šalkauskis. Nors
šaltiniuose buvo teigiama, jog jis tai darė „šiek tiek“
anksčiau. Kiek tas „šiek tiek“, niekur tiksliai rasti nepavyko,
o pagal tai, ką radau, tai nieko ne anksčiau :D Tai čia nesuprasi,
arba informacija klaidinga, arba vėl patriotai nesusilaikė :D
Ir
tai ne viskas, kuo norėjau pasidžiaugti. Jau seniau varvinau seilę
dėl ES vertimų skyriaus. Pamenu, kažkada viena vertėja pravedė
seminarą apie tai, kaip ji gyveno Liuksemburge. Fantastika :D Nors
nežinau, ar tai atpirktų „malonumą“ verčiant visokius
nuobodžius, nuobodžius tekstus :D Nors ta moteris pasakojo, jog ir
pas juos įvykdavo visokių kuriozų. Iš kitos pusės, kur jie
nevyksta :D
Taigi..
pagalvojau apie ES ir susimąsčiau, nu jomajo, šitokia organizacija
tikrai turi turėti kažkokį tekstyną ar šiaip kokią nors
prieinamą duomenų bazę. Ir vuolia! IATE!!! InterActive
Terminology for Europe :D Įrankis labai paprastas ir patogus
naudotis. Net nesant lietuviškam vertimui, galima ką nors sugalvoti
remiantis pateiktais duomenimis, galų gale, kad ir išversti termino
aprašymą blogiausiu atveju :D Kas man labiausiai patinka, jog ten
viskas jau yra paskirstyta pagal temas, o taip pat yra patikimumo
įvertinimai.
Kalbant
apie patikimumą, tai viskas labai logiška. Terminų yra jūra,
specialistų užsiimančių su terminais mažai, tad ir patvirtinti
vieno ar kito termino tinkamumą tiesiog fiziškai nėra galimybės,
nes kad ir kokios pažangios technologijos bebūtų, už žmogų jos
tai padaryti negali, tačiau labai gali padėti tai padaryti žmogui
:D Tad ir gaunasi, jog yra jūra nepatikimų terminų, tačiau
priklausomai nuo verčiamo teksto, kartais galima pasiimti variantą
„iš bėdos“, nes paprasčiausiai daugiau nėra iš kur :D Galų gale, vertėjai taip pat yra vieni iš tų vartotojų, kurie padeda vienam ar kitam terminui prigyti..
Grįžtant
prie nuostabių dalykų ir paieškų ir atradimų. Apskritai daug
naudingo galima rasti tiesiog pagūglinus tokį raktažodį: „Europos
Sąjungos Įstaigų Vertimų Centras“. Vieni iš fainesnių dalykų
yra mokomoji/nukreipiančioji medžiaga tiems patiems Vertimų Centre
dirbantiems vertėjams. Dažniausiai ji parengiama labai neformaliu
stiliumi, tad viskas labai aiškiai ir žmoniškai paaiškinta, kuo
naudotis, kodėl naudotis, ir kodėl neverta.
Tiesa,
kaip galėjau pamiršti Eurovoc. Tai irgi nuostabus žvėris. Tad
tikrai verta panaršyti ir susipažinti. Žodžiu, aš dar po įrašu
mestelsiu nuorodas, kurios man pasirodė vertos dėmesio, nors
realiai tik „praskrolinau“ su mintimi „reiks paskaityt“.
Be
visų ES gėrybių, atradau dar įdomų dalyką ir Valstybinės
Lietuvių Kalbos Komisijos tinklapyje. Sužinojau, kad terminams yra
keliami reikalavimai, kuriuos rengia ir skelbia būtent VLKK. Šito
mūsų irgi niekas nemokė, o gaila. Būtų sutaupyta tiek daug
laiko. Nors VLKK puslapį labai dažnai aplankau, bet kai dabar
plačiau apie visą tą reikalą paskaičiau, supratau, kad moviausi
kelnes per galvą. Dabar aš jau gudri ir to nebedarysiu. Tad tiesiog
bendram supratimui tikrai nepakenks susipažinti su terminui
keliamais reikalavimais. Pasirodo, negali tiesiog paimti ir sugalvoti
terminą :D O atrodo, nu ką čia daryti kuriant terminą.. pridėjai
kokią produktyvesnę priesagą ir jau turi :D Tik įdomu man, taip
ir nesupratau, termino sulietuvinimas yra geras dalykas ar nelabai.
Iš vienos pusės nelabai. Nes juk pirmenybė yra teikiama
valstybinei kalbai. Iš kitos pusės termino tarptautiškumas kelia
prestižą, palengvina susikalbėjimą, o taip pat ir
bendradarbiavimą tarptautiniame lygmenyje.. Na, bet tiek to :D
Netaikau į terminografus, nors ir turiu savo sukurtą terminą
„literatūrinė klausa“, tik va reiks su juo pasižaisti ir
sukurti protingą apibrėžimą :D
Šiaip dar reikia būtinai paminėti tekstynus. Tai yra tiesiog nesveikas įrankis su daugybe funkcijų, viena iš kurių yra vertimas (na, su tam tikrais "bet", tačiau esmės tai nekeičia). Ir man tikrai keista, jog apie juos nebuvo užsiminta bestudijuojant dar Kaune. Gal dėl to, kad nebuvo tinkamų specialistų? Nu ok, tačiau juk bent jau per vertimų teoriją tikrai buvo galima užsiminti, jog tokie dalykai egzistuoja.. Jaučiuosi kaip koks neseniai gimęs kačiukas, kuris tik tik prarėgėjo.. Net gėda darosi rašant, jog nežinau tokių akivaizdžių dalykų..
Terminologijos vadovėlis ES vertėjams - nuoroda