Studijuoti ar nestudijuoti?

Kažkada fb vertėjų grupėje vyko diskusija apie tai, ką vertėjams būtų verta pastudijuoti. Aišku, pirmiausiai apsireiškė tie vertėjai, kurie yra „be diplomo“. Čia tie, kurie dirba vertėjais, bet jei ir baigė ką nors, tai nieko bendro su kalbotyra ir vertimais. Diskusija trumpam nukrypo į tą pusę, jog „diplomas negarantuoja kokybės“ ir t.t. Dar prie diskusijos prisijungė tie, kurie vis tik turi diplomą. Jie pasidalino savo mintimis apie tai, kaip jiems sekėsi mokytis, kaip viskas vyko, kiek iš to buvo naudos ir pan. Aš ir pati kurpiu mintį kokį dalyką palankyt laisvojo klausytojo teisėmis. Bet vis niekaip nesukurpiu.

Taigi.. dauguma nusprendė, jog dirbantiems vertimuose bent jau kokius penkis metus tikrai neverta nieko studijuoti, nes jau iš studijų nieko nepasisemsi. O jei dar esi savamokslis vertėjas, tai ir kitus dalykus gali išmokti savarankiškai.

Kitas dalykas, kokia yra laipsnio vertė. Kuo man vertimai patinka, kad laipsnis neturi pranašumo prieš patirtį. Gali nors ir dešimt laipsnių turėt, bet jie be patirties nieko verti. Diskusijoje buvo užfiksuotas momentas, jog vertimų biurai pradeda vos ne reikalauti, kad vertėjai turėtų magistro laipsnį. Tiesa, tokius dalykus pasakojo, jog girdėjo univeruose. Man pačiai su tuo susidurti neteko, o ir iš kitų negirdėjau. Tačiau neatmetu galimybės, jog taip galėjo būti. Spėju, toks reikalavimas gali būti tik dėl vertimų biuro prestižo kėlimo, ale, va, mūsų biure vieni profesionalai – magistrai. Iš kitos pusės, papildomas laipsnis gali būti puikus pretekstas kelti vertėjui įkainius :D Na, bet kokiu atveju, manau, kad mokytis visų pirma reikia tik dėl savęs.

Ką galiu pasakyti iš savo varpinės. Asmeniškai man studijos davė itin daug. Visų pirma, suvokimą apie kalbą. Visų antra, buvo suteikti įvairūs įrankiai, kuriuos galima bus naudoti visą gyvenimą tobulinant įgūdžius. Bet jei aš būčiau nebaigus tai, ką baigiau, ir būčiau pradirbus dešimt metų vertimuose, nemanau, kad man vertėtų sėsti į studentų suolą. Visai gal būtų gerai palankyt kažką laisvo klausytojo teisėmis, bet jau ne dėl laipsnio.

O kaip yra iš tikrųjų? Norit atskleisiu paslaptį? Ogi teisingo atsakymo nėra. Kiekvienam savo. Kiekvienas savaip kaupia patirtį ir žinias. Kiekvienas turi galimybes augti ir tobulėti. Ką ir ketinu daryti artimiausiu metu.

Bet tai kaip užknisa..

Ne taip seniai kalbėjau su pažįstama frilansere apie darbo vertimų biuruose paieškas. Viskas kaip ir šaunu. Biurų pilna. Nors siuntinėk CV kad ir visą dieną. Bet tada prasideda ta amžina nesąmonė. Ne, ne bandomieji vertimai. Kalba eina apie anketas. Milžiniškas anketas.

Aš suprantu, kad jiems taip patogiau skirstyti vertėjus, tačiau kaip užknisa pildyti tas anketas. Ir dažniausiai reikia pildyti tą patį per tą patį, ką jau rašei savo CV ir prisistatymo laiške, tik dar plačiau. Todėl nerekomenduoju siųsti CV iš karto dešimčiai biurų, nes užpildyti vieną atsiųstą anketą užtrunka maždaug apie pusvalandį (+-). O jei po ranka to pusvalandžio neturi, gali būti, jog taip ir neužbaigsi pildyti tos anketos. O paskui dar kartą siųsti CV tam pačiam biurui po mėnesio irgi kažkokia lempa. Kaip koks deja vu.

Bet ne visur taip yra. Egzistuoja ir tokie biurai, kurie jau iš karto pateikia anketą, kurią galite užpildyti, ar net bandomąjį tekstą, kurį galite išversti ir išsiųsti biurui. Taip susitaupo ir jūsų laikas, nes jau galite įsivaizduoti, kiek užtruksite, kol užpildysit biurą dominančius laukelius, o taip pat ir biuro darbuotojui pasivaidensit tik jau su konkrečiu pasiūlymu.

Ble, ble..

Atsiprašau mano tinklaraščio jautresnių skaitytojų, kuriems necenzūrinė leksika yra nepriimtina, tačiau, kaip yra sakoma, visokių yra, visokių reikia - tą patį pritaikyčiau ir žodžiams. Šį kartą pakalbėsiu būtent apie visiems puikiai žinomą žodį "ble".

Netyčia užtikau mielą diskusiją fb skaitytojų grupėje. Įrašo autorė kaip tik skaitė John Katzenbach knygą "Trys raudonos". Ir vienas šios knygos veikėjas kartais pavartoja šį "ble". Skaitytojai iškilo klausimas - wtf? Na, gerai. Ji taip nesakė. Mergina kultūringa ir tokių žodžių nevartoja. Bet sutikit, šiame wtf sutelpa viskas - nuostaba, nesuvokimas, smalsumas, noras suprasti, kas įvyko ir t.t. Taigi.. mergina ir klausia, kaip čia taip galėjo būti, jog grožinės literatūros vertime atsirado šitoks parazitas. Iš esmės didesnė klausimo dalis buvo nutaikyta į tai, ar šis žodis tikrai yra tinkamas?

Kaip aš dievinu šiuos galvosūkius. Keiksmažodžiai yra neatsiejama mūsų kalbos dalis. Vieni keikiasi kultūringiau, kiti gi nesismulkina. Bet keikiamės visi. Kalbant apie save, nepasakyčiau, jog keikčiausi labai jau taip negražiai. Rusiškų (tarkim, jie rusiški) keiksmažodžių nevartoju, nebent kartais išlenda koks "блин". Dažniau vartoju wtf, fuck, damn it. Teoriškai jie nėra tokie jau labiau "cenzūriški" už rusiškus variantus, bet mūsų ausiai jie neskamba taip baisiai kaip koks "blet" ar kiti žodžiai, kurie mums visiems puikiai žinomi. Įdomiausia, jog kažkodėl mokantis užsienio kalbos visada lengvai ir greitai išmokstame keiksmažodžius nei kokius nors reikalingesnius žodžius.

Ilgai laužau galvą dėl to, kaip šiuos padarėlius išversti tinkamai į lietuvių kalbą. Viena iš didžiausių problemų, kuri niekada nebus išspręsta, lietuviški žodžiai yra ilgi. Kai atsitinka kažkas nemalonaus, mums reikia panaudoti kokį nors jaustuką arba keiksmažodį, kuris neturėtų būti ilgesnis nei du skiemenys, idealiausiu atveju - vienas skiemuo. Tad nenuostabu, kad tokie žodžiai kaip "fuck" ar "ble/blet" mūsų žodynuose yra gana jaukiai įsitaisę. O jei dar pasakom "blet, blet", net nereikia nieko daugiau ir pasakot, suprantam, kad padėtis tikrai rimta. Ir jokia "žalia rūta" ar "rupūs miltai" nė per nago juodymą nesugebės atspindėti visos padėties sudėtingumo.

Iš tokių trumpesnių variantų mes turime "šūdas/šūds", "kurva" ir kiti dalykai. Turim ir dar vulgaresnių žodžių "pizė", "bi(y)bi(y)s" ir pan., bet lyginant su "ble" jie neatspindi padėties, nes nors šių žodžių konotacijos gal ir sutampa, tačiau panaudojimas skiriasi. John Katzenhach tekste "ble" atlieka dalelytės vaidmenį, kuri paryškina veikėjo nepasitenkinimą: "kur, ble, logika?". Šiaip pamąsčiau, kad turbūt tą "ble" visai sėkmingai būtų galima pakeisti "kurva". Tačiau šiuo atveju būtų galima sulaukti nepageidaujamo žodžio vaidmens sumaišymo - galima pagalvoti, jog tai yra kreipinys, nors nepasitenkinimas reiškiamas padėtimi, o ne tuo, su kuo mezgamas dialogas. Bet ir šios maišaties būtų galima išvengti, jei veikėjas pastoviai naudotų "kurvą" kaip savo kalbos parazitą. Deja, originalaus teksto man rasti nepavyko, tačiau lietuviškajame variante "ble" naudojamas buvo gana retai, tad "kurva" gali ir nepaeiti.

Jei kas klaustų mano nuomonės, šiuo atveju "ble" palikčiau nepageidautino skolinio teisėmis. Taip, tekstas amerikiečių autoriaus. Tačiau lietuviams "ble" yra puikiai pažįstamas žodis, kurio reikšmės aiškinti nereikia. Taip pat nemanau, kad užsienio literatūros tikslas yra ugdyti lietuviškumo pagrindus, ir tai taip pat neturėtų būti vertimų į lietuvių kalbą darbas. "Ble" knygoje buvo pavartotas tikrai mažai kartų, tad manau, kad didelės nuodėmės čia nebuvo. Vis tik buvo stengiamasi perteikti originalaus teksto mintį, ir, manau, tai yra svarbiau už žodžio "legalumą".

Skaitytoja dar pasidalino tokiu pastebėjimu, jog kitose knygose su "ble" susidurti neteko, dėl to ir buvo nustebusi. Tame nėra jokios mistikos. "Ble" nepraleidžia redaktoriai, o gal ir patys vertėjai jo neteikia kaip varianto, tad ir nematome šio žodžio literatūroje. Įtariu, jog iškilus panašiai dilemai įvyksta vienas iš dviejų dalykų:
a) vertėjas neradęs tinkamesnio atitikmens paprasčiausiai jį praleidžia (ir neskaitęs originalaus teksto nežinai, kad veikėjas galėjo taip kalbėti).
b) būna parenkamas koks nors švelnesnis variantas arba koks nors lietuviškas variantas, kuris sto pudof yra griozdiškas (tačiau neperskaičius originalaus teksto niekas nesužinos tiesos)
Pirmu atveju galima prarasti veikėjo "bruožą". Šitai yra neatleistina. Taip kad "ble" yra žymiai mažesnė blogybė nei veikėjo korekcija.

Antru atveju, bijau, prasideda originalaus teksto stilizavimas, kas yra dar labiau neatleistina. Kalbu apie tai, jog nenormalu, jei koks Džeikas Pauersas pradėtų burnoti "žaliomis rūtomis" ar "rupiais miltais". Galite sakyti, jog tam pačiam Džeikui pasakius "ble" irgi prasideda teksto stilizavimas, tikrai nepradėsiu Jums prieštarauti. Knygos "Trys raudonos" skaitytoja vis tik skaitydama "ble" mato rusišką žodį. Aš gi, girdėdama šį žodį savo aplinkoje neidentifikuoju jo kaip rusiško, nes jį noriai vartoja jaunimas, absoliučiai nemokantis rusų kalbos. Man "ble" yra labiau neutralus, bet čia jau kiekvienam pagal savo kognityvinę bazę.
O dabar atskleisiu paslaptį.. teisingo atsakymo nėra. Aš esu atvira pasiūlymams, tad nematau nieko baisaus kartais nusižengti vardan aukštesnio gėrio. Kitam gi vertėjui ar skaitytojui gali būti neatleistinas dalykas vartoti nelietuviškus žodžius tekste. Patenkintų niekada nebus, tad reikia apsišarvuoti argumentais ir kovoti už savo vertimą.

Apsaugok, Dieve, nuo giminių, nuo priešų apsisaugosiu pats..

FB grupėje buvo diskusija apie tai, kaip vertėjai padeda su vertimais savo giminaičiams ir draugams. Nepaisant to, kad artimieji yra artimieji, jie visiškai nenutuokia apie vertėjo darbo subtilybes. Ir tai, kaip jie bando išsiprašyti nemokamo vertimo, parodo, kaip jie to darbo ne tik nesupranta, bet dar ir nevertina.

Nelaimės kolega susidūrė su situacija, kai reikėjo išversti keletą lapų į anglų ir rusų kalbas, nors jis pats su rusų kalba nedirba. Tad suprantama, jog jam sutikus versti šiuos tekstus, teks pakratyti savo kišenes, nes juk giminaičiams paslauga nemokama. Cha, cha. Kad pačiam nesiterlioti su tolimąja giminaite, jis nukreipė į kitas vertėjas, kurioms prigrasė, kad būtinai paimtų avansą. Atėjus dienai X giminaitė su kordebaletais kreipėsi į giminaitį vertėją su keiksmais, kokius aferistus anas jai rekomendavo (nors net ne jai to vertimo reikia, o kažkokiai draugei). Viską išsiaiškinus paaiškėjo, kad vertėjos ne tik kad avanso negavo, bet ir paties teksto, kurį reikia išversti, o spėkit, kas liko kaltas? :D

Taigi.. kas labiausiai erzina, kai tenka derinti užsakymus su artimaisiais:

- Gal gali išversti rytojui?

- Artimiausiu metu neturėsiu laiko.

- Taigi ten visai mažai, gal kokie 5-10 lapų…

PATARIMAS: atsisėskit ir perspausdinkit šį tekstą. Tiesiog perspausdinkit, neverskit, ir sekit laiką, pažiūrėkit, kiek tai užima be vertimo.

- Kad kažin ar galiu apsiimti, laiko mažai, o čia daug ką versti reikia..

- Tai ten labai jau gerai versti nereikia..

PATARIMAS: tokiam vertimui naudokite Google Translate, kadangi vertėjas niekada nevers „nelabai gerai“. Vertėjas visada vers maksimaliai gerai, kiek jis sugeba, nes tiesiog kitaip jis negali. Tai nereiškia, kad vertimas bus super geras, bet tiesiog joks vertėjas versdamas nesėdi ir negalvoja – ai, čia gal nedėsiu to artikelio, o šito sakinio logika tegul toliau sau šlubuoja, ir pofik ta gramatika.. Čia tas pats, kas ruošti kokias salotas, ir va, morką supjaustysiu plonai, o agurko tik pusę, bet į salotas sumesiu tiek supjaustytą dalį, tiek pusę nepjaustyto agurko.. vertėjas supjaustys visas salotų sudedamąsias dalis. Galbūt dalis jų nebus taip jau labai smulkiai supjaustytos, bet saltos gausis valgomos.

- Bet ir brungu kaip!

- Čia jau su nuolaida.

PATARIMAS: lengviausias būdas atsikratyti tokių paslaugų kaulytojų – nurodyti darbo įkainius. Nesusidūrę su vertimais žmonės neturi jokio supratimo apie tokį dalyką, tad gali tik pagūžčioti pečiais ir pasakyti, jog tai yra standartas..

FB grupės diskusijoje buvo nurodyta galimybė mandagiai atsikratyti giminaičio arba atlikti jam darbą už normalų atlygį – apsimesti kitu vertėju. Tarkim, dėdė Petras prašo išversti kokį tekstą ir sakot, va, žinau, vieną vertėją, kuris apsiimtų už tiek ir tiek. Jei dėdė Petras nenusigando, paimat ir išverčiat tą tekstą.. :D

Anime: Fune o Amu

Aš mėgstu anime. Mane žavi šios animacijos žanrų ir siužetų gausa. Atsimenu, per vienas anime naktis rodė filmą apie depresija sergančią mokytoją ir mokinį, kuris norėjo siūti batus. Pamenu, kaip sėdėjau suraukus kaktą ir galvojau: na ir kam gi gali šauti mintis kurti siužetą, kur pagrindinis veikėjas nori siūti batus? Man tai buvo nesuvokiama. Nors tai anime ir nieko stebinti neturėtų.

O ar įsivaizduojat, kad yra anime, kur pagrindiniai veikėjai sudarinėja žodyną? Neatsimenu, kas man užrodė šį Fune o Amu, bet aš žinojau, jog pažiūrėt šį serialą yra garbės reikalas. Ir pažiūrėjau. Neilgas, vos 11 serijų anime. Ir toks nuostabus. Leksikografų vargas man savotiškai primena vertėjų. Kaip vertėjai amžinai nepatenkinti tuo žinojimu, jog visada galima rasti geresnį variantą, taip ir leksikografai kankinasi rinkdami žodžius.. čia iš viso tikras Sizifo darbas.

Turbūt didžiausią ačiū šiam anime galima pasakyti už tai, jog taip paprastai ir taikliai pavaizdavo leksikografų atsidavimą savo darbui. Oi, ne kiekvienas galėtų žaistis su žodžiais, ne kiekvienam užtektų kruopštumo ir atidumo su jais terliotis.. atsimenu, kai man buvo užplaukęs azartas (jis užplaukia kiekvieną kartą, kai tik išverčiu kokį nepažįstamą tekstą ir man absoliučiai svetimos srities) paruošti sci-fi ir fantasy žodyną. Na.. kaip ten sako, svarbiausia gražūs ketinimai :D

Peržiūrėjusi šį anime sužinojau nemažai naujo. Labiausiai mane nustebino, jog yra toks dalykas kaip „lapų prilipumas“. Nežinau, ar pas mus į tai yra atkreipiama dėmesį, bet va Japonijoje žodynų sudarytojai suka galvą dėl popieriaus – kad jis būtų ir plonas, ir patvarus, ir nepersišviestų.. ir kad verčiant lapus popierius tinkamai liptų prie pirštų, bet nesuliptų su kitai lapais.. įsivaizduojat? Čia tai bent.

Istorijoje žodynų sudarymas turėjo labai gražią alegoriją apie laivą, jog žodžiai tai bekraštis vandenynas, o žodynai yra laivai, kurie padeda žmonėms susišnekėti, pasiekti reikiamus krantus. Gražu, tiesa?

Oficialiai skelbiu, jog šį anime privalo pamatyti visi, kas dirba su žodžiu. Mėgsta anime, nemėgsta, tai yra visiškai nesvarbu. Manau, tai taip pat puiki proga parodyti artimiesiems ir draugams, kiek daug reiškia šis darbas, ir koks sunkus jis yra. Ir gal net savotiškai nedėkingas, bet be galo prasmingas.

Who lives in a pineapple..

Na štai, pagaliau prisėdau pasigirti. Praeitame įraše žadėjau, jog papasakosiu, jog teko garbė ir šlovė versti devinto sezono keletą Kempiniuko Plačiakelnio serijų. Verčiau ne titrams, o įgarsinimui. Tai buvo pirmas toks vertimas mano kuklioje karjeroje. Iki tol teko tik versti subtitrus. Maniau, kad ir čia bus panašiai, nes tekstą man juk davė, o bet tačiau.. kaip aš klydau. Teksto realiai labai mažai, bet jo pobūdis žudantis. Reikėjo pastoviai sinchronizuoti tekstą su tuo, kas vyksta ekrane, nes vienokie jaustukai ir pasakymai yra anglų kalba, ir visai kitaip kalbama lietuviškai. Tad ne kartą teko pakeisti teiginį retoriniu klausimu, o klausimą teiginiu.

Kitas iššūkis buvo tematika. Jei matėte šią animaciją, turbūt prisimenate, jog ten viskas siejasi su povandeniniu gyvenimu – keiksmažodžiai, patarlės ir kita frazeologija. Tad štai čia teko padirbėti. Labai džiaugiausi tuo, jog Neptūnas šauniai rimuojasi su Perkūnu, tad sugebėjau gana natūraliai integruoti Neptūną į Perkūno kailį, pvz.: kad mane Perkūnas.. ir t.t. Tačiau labiausiai didžiuojuosi kitu vertimu. Šioje animacijoje labai daug pasakymų iš serijos „velniava“, ir visos praktiškai su kokiomis tai jūros gėrybėmis, tad daugiausiai mano kūrybinių pastangų pareikalavęs vaisius yra „po koralais“. Na, na? Ar iškyla jūsų mintyse analogas „po paraliais“? Išbandžiau aš šį variantą ant savo pažįstamų, tai buvo smagu išvysti pritariančias šypsenas jų veide.

Dabar tik gailiuosi dėl vieno momento, kur Planktonas buvo išvadintas snargliu (dėl dydžio ir nereikšmiškumo), ir išverčiau kažkaip ne taip įdomiai, dabar jau turbūt būčiau jį išvadinusi kokia ameba, ir būtų jau arčiau prasmės.. na, bet ką jau padarysi. Iš tikrųjų tas labiausiai ir vargina, jog visada žinai, kad galima išversti geriau.. ir tas jausmas niekada neapleis.

Kokie bendri įspūdžiai? Man patiko. Buvo tikrai smagu po tiek laiko vėl pažiūrėti šią animaciją. Vertimas nebuvo varginantis, užtat pareikalavęs kūrybiškumo. Finansine prasme kažin, ar tokie vertimai apsimoka. Nežinau, kaip tokiame vertime „atkalti ranką“, kad vertimas eitųsi sparčiau. Įtariu, reikėtų pasiskaityti daugiau apie tokio pobūdžio vertimus. Viena serija suėsdavo apie 1-1,5h, o uždarbis apie 10 pinigų. Nežinau, ar čia standartinis toks mokestis už tokio pobūdžio vertimą (mokama už serijos trukmę), bet norisi tikėti, jog už normalų serialą, kur teksto daugiau, o ir jis susideda ne iš jaustukų ir ištiktukų, mokama daugiau. Jei ką nors domina apimtis, tai vienos serijos skriptas užima apie 11-13 A4 lapų. Ženklų skaičiuoti neapsimokėjo, nes pusę teksto užima vardai.

Tikiuosi, jog tai ne paskutinė tokia mano vertimų patirtis.

Tas jausmas, kai..

Yra labai šauni FB grupė „Lietuvos vertėjai“. Iš esmės tai mano mėgstamiausia FB grupė, nes ten žmonės iš tikrųjų kalba apie vertimus, apie problemas, kurios iškyla, ir jos apima nuo termino vertimo galimybių iki klientūros pasirinkimo. Labai naudinga grupė tiek pradedantiesiems vertėjams, tiek ir su nušipintais dantimis :D

Dažniausiai šioje grupėje būna gan rimtos diskusijos, aš jose praktiškai nedalyvauju, bet su dideliu malonumu skaitau. Aišku, labiausiai man patinka diskusijos apie smagųjį vertimą. Ir štai viena nelaimės kolegė pasidalino visiems iki skausmo pažįstamu skausmu: tas jausmas, kai jau baigi išversti visą projektą, ir tada netikėtai tave aplanko nušvitimas, jog esminis teksto terminas turi dar geresnį ir taiklesnį vertimą.

Hrrrr.. kaip nekenčiu, kai taip atsitinka :D Nes atrodo, ieškai to reikiamo termino, išpurtai visas interneto ir žodynų pakampes ir užkaborius, o tas TOBULAS vertimas išlenda kur nors visai netikėtai ir taip net ne į temą.. Daug kas sako, jog galima pasinaudoti replace funkcija, ir jie gal ir būtų teisūs, jei kalba eina apie gryną tekstą. Bet kiek čia jau beliko tokių vertimų, kur nebūtų lentelių, paveikslėlių, diagramų ir t.t.? O jei dar apsiimi viską sumaketuoti maksimaliai, t. y. integruoti tekstą į paveikslėlį jau ne word’o pagalba? Tada jau tikrai liūdna :D

O ir šiaip, jei atvirai, kalbant apie replace funkciją, aš tai vis tiek negalėčiau nueit ramiai miegot nepatikrinusi, ar tikrai viskas susirepleisino, kaip ir turi būt :D Vis tik turi būti pas vertėją ne tiek atsakomybė, kiek išdidumas už savo atliktą darbą. Jei šiaip gyvenime aš nesu tvarkinga, mėgstu kūrybinę betvarkę, bet kas liečia vertimus, esu sau ypatingai reikli.

Na, o kitame įraše papasakosiu, kaip man sekėsi versti Kempiniuką Plačiakelnį :D

P.S. jei kam smalsu, galiu pasakyti, jog terminas, dėl kurio šiuo metu skauda nelaimės kolegei galvą yra... cupcake ir muffin :D Kai pagalvoji, keksiukas ir keksiukas, kas čia tokio? Bet va, negali žmogus perlipt per save ir palikti tokį vertimą. Žinodamas esminį terminų skirtumą jį veikiau ims purtyti traukuliai, nei paliks tekstą su netinkamu terminu. Mažesnė blogybė gal būtų buvusi, jei taip ir nesužinotum, jog toks terminas egzistavo :D