2015 m. balandžio 8 d., trečiadienis

Mano vertimas: Андрей Геласимов - Жажда

Šių metų vasario aštuonioliktąją pradėjau versti Андрей Геласимов apsakymą «Жажда». Ir vakar pagaliau baigiau verst. Nors realiai verst baigiau dar prieš gerą mėnesį, tiesiog daug ilgiau užtrūko redagavimo procesas. Pragariškas darbas, ir dar garantuotai palikau jūrą klaidų. Nekenčiu redagavimo. Deja, neturiu tokio gero pažįstamo lituanisto, kuriam drįsčiau draugiškai kumštelėt į petį ir pasakyt: „Pažiūrėk, ką?“. Tad pati sau vertėja, pati sau redaktorė.
Kodėl būtent šis kūrinys? Po didžiulio fiasko verčiant Sadovo „Padavimą apie girtą studentą“, supratau, kad dar esu per maža imtis tokių didelių pastangų ir patyrimo reikalaujančių tekstų vertimų. Kai netyčia (reikėjo paskaitai) perskaičiau šį apsakymą, jis man beprotiškai patiko. Susimąsčiau, kad va, ir apimtis įkandama, ir pats tekstas ganėtinai primityvus. Na, čia jau autoriaus stilius toks – genialumas paprastume. Turbūt tas toks, sakyčiau, vaikiškas nuoširdumas mane tiek papirko, kad „Troškulys“ tapo mano pirmuoju rimtu išverstu grožiniu kūriniu.
Ko prireikė? Teko šiek tiek susipažinti su karo įranga. Tačiau didžiausiai valios pastangų teko dėti valdant save. T.y. tas primityvumas, apie kurį kalbėjau aukščiau. Pvz., kai yra tiesioginė kalba, lietuvių kalba mes turim tokius variantus: pasakė, atsakė, tarė, pratarė, paklausė, pakartojo, pasiteiravo, papasakojo ir t.t., tačiau šis kūrinys reikalavo buko „pasakė“. Net jei buvo užduodamas klausiamas, jis vis tiek „pasakė“. Ir jis neatsakė į klausimą, o taip pat tiesiog „pasakė“. Taip, tai turbūt buvo sunkiausia. Problematiškiau buvo nebent tik su keiksmažodžiais ir barbarizmais, kurių teko atsikratyti su raudančia širdimi. Nors tekste keiksmažodžių tikrai buvo mažai, ir jie gana padorūs, tik kad niekas lietuviškai taip nesako. O „velniava“ ir „po paraliais“ situacijos rimtumo nelabai atspindi :D Pradžioj svarsčiau galimybę palikti originalius keiksmažodžius, tačiau vis tik nusprendžiau palikt tuos lietuviškus, kadangi pats tekstas rusų kalba neskamba grubiai, o palikti keiksmai lietuvių kalboje iš karto padarytų tekstą grubų.
Ko išmokau? Kaip yra sena studentų išmintis: „Rašyk, kol rašosi“, tai ir šiuo atveju – versk, kol verčiasi. Iš pradžių išverčiau visą tekstą, pasižymėdama tam tikras vietas, kurios man kėlė abejonių. O dėl interneto trūkumo, man abejonių kėlė daug kas, tiek frazeologizmai, karo terminologija (pritaikyta lietuvių kalboje), svetimybės, žodžių žaismas ir t.t., todėl išvertus visą tekstą dar teko blusinėtis dėl kiekvieno neaiškaus momento. Taigi.. ateičiai žinosiu, kad jau iš pat pradžių reikia galutinai apsispręsti, ką daryti su tomis svetimybėmis, barbarizmais ir keiksmažodžiais, nes paskui reikia perdarinėt tą patį per tą patį ir gaišt laiką. Suprantu, lituanistai turbūt labai pyksta dėl šio mano svarstomo punkto, kaip gi čia taip, kokie dar barbarizmai lietuviškame tekste. Na bet juk tekstas nėra lietuviškas. Ir manau, kad jei tikrai nėra atitinkamo ekvivalento, svetimybės yra tikrai leistinos, jei tik jos yra suprantamos skaitytojui. Galu gale, vertimas skirtas ne tam, kad ugdyti nacionalistinius elementus, o būtent atspindėti tikrovę, kuri pasireiškia per svetimą kalbą.
Kaip gi vis dėlto verčiau? Kaip ir minėjau prieš tai, išverčiau visą tekstą. Tada blusinėjau neaiškius momentus. Išsiaiškinusi dėl visų man kėlusių klausimus aspektų, ėmiausi redagavimo. Manau, geriausia redaguoti tekstą – skaityti garsiai. Skaitant jauti, kur kliūva liežuvis. Jauti, kur vienas ar kitas pasakymas būtų natūralesnis nepažeidžiant originalo minties. Čia kalbu apie tai, kai apie vieną ir tą patį galime pasakyti skirtingais būdais. Ir vis dėlto sutinku su ta mintimi, kad negaliu būti šimtu procentų objektyvi savo vertimo atžvilgiu. Gali būti, ir greičiausiai taip ir yra, kad dar daug ko nežinau, ar daug ką paprasčiausiai pražiopsojau.
Įdomesni momentai. Tekste buvo panaudotas frazeologizmas dėl kurio sukau galvą tikrai ne vieną savaitę: „как в воду канул“. Ir problema ne pačiame frazeologizme, o tame, kad pagal tekstą vaikas pajuokavo: „какнул“. Aš jau ir į kolegas kreipiausi, kad ką pasiūlytų, tačiau nieko geriau, nei kad buvau pati apsvarsčiusi, nepasiūlė. Aš verčiau „dingo kaip į vandenį“ ir „bingo“. Mano kolegė, kuri yra ir mano sugyventinė (gerai jau gerai, kambariokė :D), rekomendavo paaukoti žodžių žaismą ir sugalvoti ką nors vaikiškesnio.. Bet man taip patinka žodžių žaismai.. Juk aš negalėsiu naktį užmigt, jei taip pasielgsiu. Taigi.. Kol kas pasiliekam ties „bingo“. Jei kas turi įdomesnių variantų, nesilaužom, dalinamės :D
Dar vienas momentas dėl kurio taip pat negalėjau ramiai gyventi: „Человек сидит в тюрьме – у него срок есть. Он знает, чего ему ждать. А у меня даже срока нету“. Kaip jau galima numanyti, galvos skausmą man sukėlė būtent „срок“. Nieko geriau nesugalvojau, kaip „срок“ susieti su laukimu: „Žmogus sėdi kalėjime, ir jam yra skirtas bausmės laikas. Jis žino, ko jam laukti. O aš net ir laukti nebeturiu ko.“ Kodėl pasirinkau laukimą.. Todėl, kad „срок“ yra laiko tarpas, kurį nusikaltėlis išbuvęs, išlaukęs atgauna laisvę, o šiuo atveju gyvenimo nuskriausta moteris, kuri visko neteko, praktiškai pasmerkta „kalėti“ savo liūdesy iki gyvos galvos. Tad ir laukti „bausmės“ pabaigos nėra tikslo, nes pabaigos pačios kaip ir nėra. Va, kažkaip tai taip..
Verčiant galvą teko sukti ne tik dėl rimtų dalykų. Pasitaikė įdomus ir neverčiamas žodžių junginys kaip ir „заначка“ (:D) – „устроить тёмную“. Jei išvertus į žmonių kalbą, „surengti tamsiąją“ reiškia paauklėti kokį nors prasikaltusį asmenį, kuris nusižengė, pvz., tam tikros grupuotės moralinėms normoms. Ir tokiu atveju auka yra sumušama tamsoje arba uždengiant akis, kad nematytų savo budelių. Knygoje „tamsiąją“ norėjo surengti pagrindinio veikėjo tėvui už tai, kad nesirūpino šeima, buvo neištikimas žmonai, ir vaikas badauja. Tačiau tėvas jau tada buvo karininkas, tad nieko kareivukams padaryti nepavyko.
Na ir paskutinis, bet ne pagal sudėtingumą „зафигачить“. Šis žodis reiškia ir suremontuoti butą, nušauti snaiperius, užmušti nemirtingąjį Koščėjų ir t.t. ir t.t. Žodžiu, teko man rinktis labiau neutralius vertimo variantus, kadangi tinkami pagal mintį žodžiai buvo tie patys vertalai iš rusu kalbos. Ką gi padarysi, kad lietuviški žodžiai nėra tiek apdovanoti ryškiomis reikšmėmis :D
Paskaityti originalą, o taip pat ir vertimą, galite paspaudę ant šių nuorodų:

2015 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Svečias iš Japonijos

Taip jau gavosi, kad praeitą šeštadienį sulaukiau svečių iš Šiaulių su svečiais iš Japonijos :D Na, tai argi aš praleisiu progą pakamantinėt japoną? Nors dar klausimas, kuris kurį kamantinėjo.. Žodžiu, svečias buvo iš Tokijo, vardu Jungo (tariasi kaip džungo). Jis studijuoja geografiją ir pagal studentų mainų programą atvyko į Šiaulius. Taip jau nutiko, kad jis labai norėjo pamatyti Kauną.. Na, negi man gaila? Tuo labiau, kad pati nesu buvusi lankytinose Kauno vietose. Sudariau maršrutą, kad parodyti jam kuo daugiau, tačiau kelionės organizatorė viską perdarė, ir keliavom kiek kitu maršrutu. Gal taip ir geriau, nes būtume nušlifavusios kojas iki kelių :D
Kaip visada suveikė „закон подлости“. Savaitę iki šeštadienio oras buvo pasakiškas. Ir savaitę po jo. Bet būtent TĄ šeštadienį oras buvo.. na, sakykim, padarytos nuotraukos Kaunui optimizmo nesuteikė :D bet argi svarbus tas oras, kai mintys pilnos entuziazmo, puikios nuotaikos ir naujų įspūdžių troškimu?Trumpai tariant, viskas buvo labai smagu, visiems viskas patiko, pavargom kaip šunys, bet buvo verta. Tad iš karto papasakosiu tam tikrus įdomius momentus, susijusius su kalba. Visų pirma, iš Šiaulių atvykęs japonas buvo labai išalkęs, tad prie pilies esančiame turgelyje nusipirko dėžutę skruzdėlyno. Na, suprantama, klausia: „Kas tai?“. Mes ir sakom: „Anthill“. Jungo veido išraiška buvo neįkainojama :D jis vos nenorėjo mesti tą dėžutę, bet mes ji nuraminom: „Don't worry, it's just a name“. Ir šiaip, kai lankėmės Ivanausko zoologijos muziejuje, jis nupasakojo, kad praktiškai vos ne visi eksponatai Japonijoje yra valgomi, kuo jam skruzdės prasikalto :D
Šiaip stebėtina tas, jog jis per pusmetį šauniai pramoko lietuvių kalbą, tad mūsų negausiai kompanijai praktiškai nereikėjo laužyti liežuvio. Be anglų kalbos, jis taip pat šiek tiek žinojo ir rusų, tačiau kad susišnekėtume, kaip tikri poliglotai neapsiėjome be lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų :D
Smagus momentas buvo, kad.. Kaip čia paaiškint.. Jo paklausi angliškai, jis atsako lietuviškai.. Jo paklausi lietuvišikai, jis atsako angliškai :D tad tikrai sunku pasakyti, kuri kalba buvo dominuojanti.
Taip pat labai įdomu buvo stebėti, kaip jis mokosi kalbos. Jis viską kartoja iš paskos. VISKĄ. Dėl ko pelnė muziejų personalo simpatijas :D garbės žodis, mes ne tiek laiko muziejų žiūrėjom, kiek iš jų išeidinėjom :D kaip užšnekins kokią administratorę, rūbininkę ar kasininkę.. O jei pakeliui atsirasdavo žemėlapis.. Aš net ir pasakiau, kad jis tikras žemėlapių maniakas :D na, nebūtų geografas.. toks jausmas, kad jis kiekvieną tą žemėlapį nuskanuoja ir patalpina į galvą, tarsi sci-fi filmuose, kai prieš akis pasirodo koks 3D objekto modelis, aprašymas ir t.t. :D Kadangi nei vienas muziejus neapsiėjo be žemėlapio, ir jau po pirmojo apsilankymo supratom, kas jį labiausiai domina, pamačiusios žemėlapį juokavom „мы его потеряли“ :D Jau nekalbu apie jo žinias ir įžvalgumą. Kadangi teko seniau bendrauti su kinu, tai dabar pradedu suprasti, kad azijiečiai iš tikrųjų pateisina stereotipus :D
Mano kolegė nepraleido progos ir pakamantinėjo Jungo dėl japonų kalbos. Mano meilė japonų kultūrai prasideda ties anime žiūrėjimu ir baigiasi ties studentiškų suši valgymo, tad apie kalbą nors ir esu šiek tiek domėjusis, tačiau vis tiek buvo įdomu paklausyti. Kolegė sako: „Japonų pavardės labai ilgos.“ Jungo nustebo: „Kaip tai?“ Kolegė sako: „Pavyzdžiui, Kawasaki“. Jungo susimąstė: „Bet juk tai tik keturios raidės.“ Kolegė: „O mums tai visos aštuonios“ :D ir jau nekalbu, kad keturi skiemenys..
Nežinau, ar beverta paminėti L ir R garsų kaitą. T.y., vietoj „raktas“ jis sako „laktas“, o vietoj „kalbėti“ sako „karbėti“. Mes paskui su merginomis kalbėjomės ir pasidalinom įspūdžiu, jog kiekviena iš mūsų klausydamos jo lietuvių kalbos mintyse kaitaliojom l ir r raides, kad suprast, ką jis nori pasakyti :D šis metodas dažnai pasiteisindavo :D
O kas šiaip mane dar labai nustebino jame, jau net nelabai susijęs dalykas su kalba, taktilinių pojūčių poreikis. Pirmą kartą mačiau tokį žmogų, kuris taip viską čiupinėtų, liestų, vartytų, kaip koks vaikas :D Realiai daugiau pažįstų žmones, kuriems svarbiau matyti, ar, kaip man, girdėti, bet kad taip viską tyrinėti.. Manau, tą šeštadienį visi laimėjome po dalelę naujos ir įdomios patirties.

P.S. Ivanausko muziejuje labai patogiai surašyti gyvūnų pavadinimai lotynų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, pagalvojau, visai patogus dalykas, jei verčiant pritrūktų šaltinių :D
P.P.S. labai rekomenduoju aplankyti medicinos ir farmacijos istorijos muziejų prie rotušės, bet būtinai su gidu :D

2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Smagi vertimų žioplystė :D



Taip taip, žinau, nesirodžiau jau ilgai, ir vargu, ar būčiau artimiausiu metu pasirodžius, jei ne vienas itin smagus dalykas, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalint :D Šio blogo skaitytojai turėjo pastebėti mano neaprėpiamą meilę paaugliams skirtai literatūrai, tad pro mano akis nepraslydo eilinis „ant bangos“ esantis kūrinys - James Dashner „The Maze Runner“ (detalesnę vertimo analizę, kaip ir Divergento, pateiksiu.. kažkada.. :D).
Žodžiu, rankioju įdomybes lietuviškame variante, ir taip netyčia akis užkliuvo už kitos viršelio pusės, kur parašyta apie autorių, jog gerb. Džeimsas yra gimęs ir augęs Gruzijoje. Pagalvojau, nu nieko sau! Vėliau rašoma, jog mokėsi JAV, Jutoje. Tuomet praverčiau paskutinius lapus, kur taip pat buvo patalpinta pastraipa apie autorių, kurioje buvo nurodyta, jog gerb. Džeimsas jau yra gimęs ir augęs JAV, Džordžijos valstijoje..
Garbės žodis, tikiu, kad vertėjas tikrai žino, jog Georgia yra tiek JAV valstija, tiek Gruzija, tačiau negaliu nepasidžiaugti tokiomis nekaltomis, bet šypsena keliančiomis žioplystėmis :D Tai tiek, tikiuosi, kam nors šis momentas pasirodė smagus, ir niekas iš skaitančių nepradės mėtytis akmenimis :D

2014 m. birželio 22 d., sekmadienis

Vertėjų smegenys: vis tik mes jas turim :D

Žodžiu, psicholingvistikai reikėjo paruošti trumpą ale rašto darbelį apie žmonių smegenis. Kad būtų kiek įdomiau, nusprendžiau pasidomėti apie smegenų veiklą, kai žmogus verčia :D Radau jūra įdomių dalykų, tačiau šiandien nieko rašyti neketinu, tik norėjau pasidalinti viena nuorodą. Buvo taip juokinga, nes tokia pažįstama situacija, kad ne tas žodis. Ir iš tikrųjų, kažkokia mistika... Pati pamenu man nutikusią panašią situaciją, kai verčiant ne tai kad būčiau užmiršus žodį, bet va būtent dėl smegenų pasidalinimo :D Žodžiu, verčiu į rusų kalbą, o priešais mane vyriškis krapšto nosį. Bet taip intensyviai, kad net nusukus žvilgsnį kitur, vis tiek negalėjau liautis apie tai galvoti, ir dar sau mintyse kartoti "o siaube, fui, nu kodėl būtent tada, kai verčiu", o tuo metu išoriškai visiškai rami verčiau kalbą. Toks jausmas, tarsi kalbos aparatas, o gal net ir visas kūnas, gyvena savo gyvenimą, o mano pačios asmenybė kažkur kamputyje lieka :D 
Štai nuoroda į tą straipsnį :) --> language and the brain

2014 m. birželio 21 d., šeštadienis

Kur stoti: Kauno humanitarinis fakultetas ir vertimai

Nežinau, kaip kitiems, bet man pirmasis magistrantūros kursas tarsi tirpte ištirpo, nors buvo ilgų kaip šimtmečiai momentų. Jau dabar retkarčiais pradedu save graužt dėl būsimo darbo. Ir net svarbiausia ne tai, kad nežinau apie ką ir pas ką rašysiu, bet pats rašymo faktas. Tiek to, kaip mano kolegė ir draugė sako - palikim šiuos rūpesčius ateities mums :D
Kadangi pati mokausi, visai pamiršau, kad kitiems kaip tik artėja pasirinkom metas, tad nusprendžiau pasidalinti kai kuriomis mintimis. Nežinau, kiek svarus mano žodis būsimam studentui, tačiau vis tik mokausi ne dėl diplomo, ir dirbu ne vien dėl atlyginimo, o ir šitą blogą rašau ne iš neturėjimo ką veikti.
Viename iš senesnių įrašų komentaruose sulaukiau klausimo dėl VU Kauno humanitariniame fakultete dėstomos audiovizualinio vertimo programos, tad nusprendžiau, kad galiu kiek plačiau papasakoti ir pareklamuoti savo mylimą fakultetą.
Norintys imtis vertėjo amato, manau, tikrai neturėtų pasigailėti pasirinkę anglų-rusų kalbų ar audiovizualinio (anglų arba vokiečių) vertimo programas. Apskritai KHF išsiskiria savo siūlomų programų lankstumu, kas ypatingai aktualu dabartinėje darbo rinkoje.
Kadangi geriausiai žinau anglų-rusų kalbų programą, tai apie ją trumpai ir papasakosiu. Programa yra orientuota į kalbas (t.y.būtent į kalbas, ne literatūrą) ir vertimus. Vertimai raštu ir žodžiu. Visa programa remiasi į praktiką, o dėstoma teorija yra būtina kiekvienam, kad nebūtų tokių "išminčių", kur sako:" nu tokį sakinį aš ir be diplomo galiu išversti". Galbūt pasikartosiu, bet universitete neruošia vertėjų, universitete žmogus pasiima įrankius, kuriuos vėliau jis galės panaudoti išversti kad ir primityviausią sakinį greičiau ir kokybiškiau. O vertėjais jums tapti teks patiems :) Kitas privalumas - jaunas kolektyvas. Dėstytojai tikrai jaunatviški, lankstūs ir visada kreipia dėmesį į studentą. Nėra jokių "užsisėdimų", tyčinių smukdymų ir pan. viskas vyksta labai sąžiningai ir draugiškai. 
Kalbant apie įsidarbinimo galimybes... Na, šiandien lygiai metai, kaip mano kursas yra diplomuotas, ir praktiškai visi dirbam pagal specialybę. O nedirba tik du žmonės, nes vienas iš esmės yra sportininkas, ir dirbt pagal specialybę niekada neketino, o viena mergina išlėkė savanoriaut i Rumuniją, tad darbo, matomai, irgi nelabai reikia :D Šiaip dauguma iš mūsų jau studijų metais vertėm ar tai privačiai, ar tai vertimo įmonėms. O ir darbo paieškos neužsitęsė. Pamenu, kai tik įstojau, daug kas man sakė, kam ta rusų kalba, fu, niekam ji nereikalinga. Na, ir gavosi taip, kad tie pažįstami dabar jau kreipiasi į mane, kad jiems ką išversčiau, ar net pačius pamokyčiau rusų kalbos. Gal tai nėra taip aktualu gyvenant Vilniuje, tačiau Kaune rusų kalbos mokėjimas yra rimtas privalumas.
Kalbant apie audiovizualinį vertimą, teko girdėti, kad labai praktiška specialybė. Na, kam gi būtų neįdomu sužinoti, kaip vyksta darbai su subtitravimu, dubliavimu ir kitais dalykais behind the scenes? :D
Kita programa, apie kurią galiu kalbėti, tai jau rusistikos magistrantūra jau pačiame Vilniuje. Būtina pabrėžti, jog tai yra rusų filologijos bakalauro pratęsimas, todėl neperskaičiusiems rusų klasikos stoti nerekomenduoju :D Ir kas neketina sieti savo ateities su akademine sritimi, taip pat nerekomenduoju, nes praktiškos naudos iš šių studijų vargu ar išspausit. Galu gale, tai nėra vertimų studijų programa :D kaip jau ne kartą sakiau, gailiuosi, kad stojau į rusistiką, bet nesigailiu, kad mokausi. Realiai šie metai apvertė mano suvokimą apie literatūrą net kelis kartus. Ir apskritai, programa iš tikrųjų yra labai stipri. Mokymosi procesas primena kokteilio gaminimą... sumetamos visos žinios, suplakamos smegenys, bet galiausiai gaunasi tikrai kokybiškas gaminys :D Neslėpsiu, mokytis tikrai sunku. Gal net ne tiek mokytis, kiek tiesiog pasiruošimas paskaitoms suėda tikrai daug laiko, praktiškai visą laisvalaikį, nes reikia belenkaip daug skaityt :D praktiškai visi metai praėjo apsikabinus el.skaityklę... Net bloga darosi pagalvojus, kiek būčiau nužudžius medžių, jei tektų viską spausdint :D tačiau nepamirškim, jog tai, kad mokytis yra sunku, dar nereiškia, kad tai yra blogai :) 
Vienintelė problema, kuri mane labiausiai pjovė, tai dėstytojų požiūris į lankomumą. Aš suprantu, kad dėstytojai nori, kad jų paskaitas studentai lankytų ir pan. Bet daryti tragediją dėl praleistų paskaitų, aš irgi nematau reikalo. Neslėpsiu, ši problema tikrai egzistuoja. O juk magistrantai dažniausiai yra jau dirbantys žmonės, o jei dar ir tenka, kaip kad man, keliauti į paskaitas iš kokio Kauno, ar iš visai kito Lietuvos užkampio... taip, geriau nekartokit mano klaidos, ir nestokit į aukštąją, esančią toliau nei 30 minučių kelio. Dar pastebėjau tokią įdomybę, kad VU dėstytojai įsivaizduoja, jog visi studentai yra užsiciklinę ant dešimtukų. Teko gauti ne vieną pastabą, kad su užduotim susidorojau prastai, arba iš viso nesusidorojau, kai tuo tarpu rašydavo už prastai atliktas užduotis tarp 6 ir 8 :D gaunasi kažkoks mindfuck'as :D niekada nesiorientavau į pažymius ir kitiems nerekomenduoju, nes įvertinimas yra toks subjektyvus dalykas, ypatingai, jei tai yra atviro tipo atsiskaitymas :D Daug ką lemia ir sėkmė, tačiau nepradėsiu čia filosofuot apie įvertinimus.
Žodžiu, jei patinka rusų kalba ir literatūra, realiai nori sužinoti kaip ir su kuo ji valgoma, nebijai didelių krūvių, tuomet gali drąsiai stot į rusistiką :) 
Bet... čia juk vertimams skirtas blogas, tad ir rekomenduoju stoti į VU siūlomas vertimų programas :) Pačiai teko netyčia pasirinkti laisvąjį vertimų dalyką, dėl ko turėjau daug probelmų, bet viskas baigėsi gerai :D tačiau tai buvo puiki proga patikrinti savo įgytus sugebėjimus mylimam KHF :D nesakau, kad sužibau tarsi žvaigždė danguje, tačiau mano vertimai buvo tikrai geri. Iš mandagumo patylėsiu apie kai kurių asmenų vertimus, tačiau iš žmonių, kurie iš to valgo duoną, tikėjausi daug daugiau.. 
Taigi... išvados: stokit i KHF :) šiemet visur buvo daug reklamų, tad labai tikiuosi, kad ir stojančių bus daugiau :) Kitaip nei Kauno humanitarinis fakultetas, Vilniaus universitetas yra per daug orientuotas į pati Vilniaus universitetą, kai aukštosios įstaigos prioritetu vis dėlto turėtų būti studentas. Tai yra dar vienas ir itin svarbus KHF pliusas, nes jam svarbus kiekvienas :) 

P.S. ne, už reklamą man niekas nemoka (niekas net nežino, kad čia tokius dalykus rašau :D). Aš tikrai labai myliu savo Alma Mater, ir nuoširdžiai tikiuosi, kad taip daro kiekvienas savo univeriteto absolventas :) 

2014 m. birželio 11 d., trečiadienis

Filmų vertimai: Maleficent ir Edge of Tomorrow



Nežinau, kaip jums, bet man filmas paliko gerą įspūdį, ko negalėčiau pasakyti apie filmo pavadinimo vertimą. Kuo daugiau domiuosi ir užduodu klausimų, tuo labiau susidaro įspūdis, kad vertėjų laisvė yra labai ribojama.
Nu pasakykit man, kvailai blondinei, kur šiuo atveju yra problema verčiant Maleficent į lietuvių kalbą? Kuo netiko Malefisentė? Asmeniškai man, "Piktadarės istorija" skamba pernelyg griozdiškai. Ir net ieškant šio filmo internete kyla tam tikri menki nesusipratimai. Tokiu atveju dažniausiai yra kaltinami vertėjai, tačiau ar šiuo atveju toks vertimas buvo būtent vertėjo sprendimas, ar čia padirbėjo redaktoriai, ar dar kiti asmenys, kurie nusprendė, kad toks pavadinimas filmui tinka labiau. Nes iš tikrųjų dažnai tenka išgirsti iš vertėjų skundus, kad jie siūlo originalui artimiausią variantą, tačiau "kažkas" nusprendžia, kad geriau daryti taip ir taip, kaip buvo su Divergente rusiškame vertime (apie šios serijos vertimus parašysiu daugybę įdomių dalykų, kai gausiu lietuviško vertimo variantą).
Pabandysiu pateisinti šią "piktadarę". Gal vis tik šios negerietės vardas nėra taip plačiai žinomas Lietuvoje, kaip kad vakarų pasauliui, tad čia vyko sukonkretinimas. Tačiau vėlgi... Pripaišomos nereikalingos konotacijos, kadangi filme akivaizdžiai parodoma, jog iš esmės ji niekada nebuvo piktadarė. Vienintelis dalykas, ką ji padarė, tai prakeikė mergaitę. Ir kas bus, jei dabar kiekvieną suklydusį žmogų vadinsim piktadariu? 
Aišku, remiantis pasakomis, taip, ji yra piktadarė, tačiau nežinau... Turbūt linkstu į per dideles filosofijas. Sunku kažką spręsti, kai nežinai visų faktų.
Kitas įdomus momentas, kuris užkliuvo ne man, bet mano kolegei (mat kartu ėjom į kiną). Ji atkreipė dėmesį į "Edge of tomorrow", ką į lietuvių kalbą išvertė "Ties riba į rytojų". Čia kažką komentuoti negaliu, lyg ir niekas nekimba, tačiau draugei nepatiko, kaip buvo išverstas šūkis (ar kas tai per velnias, kuris dažnai būna virš ar po filmo pavadinimu) - Live.Die.Repeat (Gyvenk.Mirk.Iš naujo). Būtent jai nepatiko pabaiga - Iš naujo. Draugė norėjo imperatyvo, ir stebėjosi, kuo negeras variantas "pakartok". Šiuo atveju man labai sunku ką ir sakyt, nes nežinau, ar jai tai užkliuvo, nes ji nėra lietuvė, ar tai dėl to, kad aš esu labiau lietuvė, ir žodyje "pakartok" įžvelgiu kiek kitokią prasmę. Nežinau, kaip kitiems, bet man "pakartok" asocijuojasi su maistu, arba prašymu pakartoti kažką pasakytą, bet neišgirstą. Kitaip nei mano kolegei, man to imperatyvo nepritrūko, bet gal vietoj "iš naujo" man gražiau būtų "dar kartą" ar kažkas panašaus. Bet šiuo atveju kažkokių ypatingų komentarų neturiu. Čia turbūt kiekvienam pagal galimybes ir skonį :D

2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Prastos rusų kalbos žinios yra prastos..

Šiam kartui nieko neturiu, tad pažiūrėkit iki ašarų juokingą vaizdelį apie rytų šalyse pagamintą abėcėlę :D

p.s. straipsniai apie knygų vertimus, vertimo programas ir kitus vertimo aspektus jau (ne) greitai.