Trumpai - drūtai..

Štai ir baigėsi vasara, ir man nei kiek negaila. Aš vasaros metu būnu itin neproduktyvi, o ką jau kalbėti apie mano suvaikėjusį kompiuterį :D Norėjau tik pasigirt, kad artimiausiu metu turėčiau įkelti Brian Aldiss verstą istoriją apie berniuką su dirbtiniu intelektu. Liko tik kosmetinį remontą padaryt. O šiaip likusi nusivylusi tuo vertimu, nusprendžiau išversti kitą istoriją, kuri man labai labai patiko. Istorijos autorė jau daug kam gerai žinoma Veronica Roth (Divergent trilogijos autorė (ech, straipsnis apie Divergento vertimą sėdi kamputy ir graudžiai verkia..)). Istorija, kurią ketinu versti, yra konkretus sci-fi, ir jei koks režisierius užsikabintų už šios idėjos, tikiu, kad būtų galima pastatyti nerealų filmą ar net visą serialą. Tačiau šio teksto vertimas čia pasirodys dar ne greitai.

Prie to pačio norėjau papasakoti apie vieną nutikimą darbe. Teko bendrauti telefonu su Danijos universiteto atstove, kuri norėjo kalbėti su mūsų įmonės plėtros departamento vadovu. Vardo išsispelint nepavyko, o pavardė gavosi Kis-kis :D Aš sakau, vos ne iš serijos, juk jūs suprantant, kad paskambinot į Lietuvą? Moteriškė juokdamasi tarė, kad tikrai žino. Ir yra šimtu procentu įsitikinusi, kad jai reikalingas kei ai es, kei ai es. Nuuu... galvoju, gerai... Perduosiu mūsiškiams, tegul aiškinasi. Sėdžiu, žiūriu į tai, ką pasižymėau ir galvoju – Eureka! Taigi turim tokį dirbantį su pavarde Kiškis :D

Visiems įkvėpimo naujais mokslo metais!

Medice, cura te ipsum!

Žinot, kad būna tokie medikai, kurie yra užslėpti humanitarai-filologai? Na, internete ko tik nerasi :D tai aš esu atvirkštinis variantas - filologas su užslėpta meile medicinai, žiūrintis Hausą ir besididžiuojantis, kad moka pakartoti kokios nors įmantrios (ar nelabai) ligos pavadinimą (o kartais net pavyksta ir ligą atspėti!), nors realiai neturintis jokio supratimo (nei žalio, nei geltono), kas tai per liga ir su kuo ji valgoma. Dažniausiai ji būna nepageidautinai mirtina.

Taigi.. būdama didelė medicininių serialų-dramų gerbėja galiu pasigirti tik keliais verstais medicininiais straipsniais. Vienas buvo apie bananus ir Alzheimerio ligą (anot straipsnio, bananuose yra kažkas gero, kas padeda išvengti tokio susirgimo) ir dar kažkoks straipsnis, kurio net neprisimenu. Žinau tik kad labai buvo neįdomus. Man atrodo, ten kažkas buvo bendrai apie sveikatos profilaktiką..

Bandydama „pamaitinti“ savo medicininę pusę, skaitau (skaičiau) medicininius straipsnius internete. Tai darydama jaučiausi labai protinga, va, aš skaitau apie mediciną (!), bet paaiškėjo, kad toli aš nuo to gudrumo...

Anyway.. Versdama Gelasimovo apsakymą, guglinau apie chirurgines seseles, kurios dabar yra vadinamos chirurginėmis slaugytojomis. Nors giminėje turiu rimtų medikų, tačiau nesam tokie artimi, kad galėčiau taip ne iš šio, ne iš to paimt ir pasukt: „Klausyk, tai kaip ten jūs tas seseles vadinat?“. Todėl tenka viską guglint. Ir o Viešpatie su Viešpačiukais! Medikai-studentai-rezidentai rašo blogus apie mediciną! Gyvi studentai! Taigi būsimos šeimos gydytojos Emilijos tinklaraštį perskaičiau „nuo...iki...“ per keletą dienų. Kiek ten įdomybių visokių! Nors kartais pagalvoju, kad man, kaip žmogui, ypatingai jautriam visokiems sindormams, gal ir nevertėtų skaityti tokių dalykų, bet ai :D

Įdomumai ties čia nesibaigė. Emilijos kursiokė Enorca irgi yra šeimos medicinos rezidentė ir taip pat rašo asmeninį blogą. Enorcos bloge daug dinozaurų, gražus katinas ir šiaip nemažai visokios faunos ir floros, tačiau ir apie mediciną tiek visko. Pagalvojau, gerai, biologijos mokytojai ne medikai, bet ir ta pati biologija yra tokia įdomi, tai iškyla klausimas, ko jūs ją dėstot taip nuobodžiai?

Prisiminkim tuos stereotipus – daug besimokantis vaikas/mokinys/studentas (net ir humanitaras) = moksliukas-botanikas-knygų žiurkė. Net buvo momentų, kai mane kursiokai vadino botaniku, ką aš kategoriškai neigiau. Nes ne dėl to, kad aš nesimokiau (nors tai irgi tiesa *gėda*), bet būtent dėl įvaizdžio. Na nesu aš akiniuota (nors oi kaip reikėtų akinukų jau) ir susikimšusi languotus marškinius į kelnias su petnašomis. Mano stereotiponiam botaniko įsivaizdavimui aš per daug „faina“ :D O štai čia atsirado tokios va Emilija su Enorca, ir kad suskels... Kad mėgtum mokslą, tau visai nebūtina atitikti tą stereotipinį įsivaizdavimą, ir net atvirkščiai, pagyvinti jį, suteikti jam spalvų.

Iš tikrųjų dėl šių dviejų merginų mano pasaulėžiūros dalis (bent jau apie LT mediciną ir mediciną apskritai) pasikeitė kardinaliai, kadangi pačiai su gydytojais teko turėti labai mažai reikalų. Žinoma, taip pats pasikeitė ir pats supratimas apie gydimą.. Na, šiuos tinklaraščius tikrai verta paskaityti.

O šiaip parašyti norėjau apie medicininių tekstų vertimą. Kadangi pasigyriau savo kuklia patirtimi, tai Enorcos bloge kaip tik dabar skaitau dar tryliktųjų metų įrašą apie vieną knygelę, kuri į lietuvių kalbą buvo išversta baisiuoju būdu :D paskaičiau porą pavyzdžių ir susigriebiau už galvos, o kas jei ir mano vertimai tokie klaikūs?! Na ką galiu pasakyti advokataujant vertėjui.. dar klausimas, kaip jis ten vertė ir pan... Juk iš tikrųjų tam, kad kokybiškai išversti tekstą, reikia bent minimaliai išmanyti tą sritį. Taip sakant, žinoti, kaip sakoma ir kaip nesakoma. Tokių dalykų neiškalsi, tai yra patirtis ir bendras vienos ar kitos srities suvokimas. Grįžtant prie žodynų, irgi sunkoka, jei nėra nuskanuotos versijos internete, nes internetiniai žodynai dažniausiai būna itin skurdūs. Net prisiminiau, kad vis tik dar praktikai teko versti vieno ligonio anamnezę (va, kokį mondrą žodį išmokau! Kai gavau šį tekstą verst, maniau, kad tai yra ligos pavadinimas :D nu ką?! Aš gi sakiau, kad su gydytojais visiškai neturėjau jokių reikalų :D), ir praktiškai viską teko guglinti. T.y. ieškoti „ar taip sako“ principu.

Jeigu šį įrašą kada nors perskaitys koks medicinai artimas asmuo (nors labai abejoju), prašau nepulti į paniką ir nežilti nuo kiekvieno šiame bloge parašyto sakinio. Aš tiesiog trumpai papasakosiu, kaip medicinis tekstas atrodo ne medikui :D

"Burtažodis ir burtažodis sinusitas sukelia gilų veido vidurio (ką tokį?!!) skausmą. Burtažodis sinusito sukeltas skausmas paprastai prasideda po vienos ar dviejų valandų atsikėlus ryte arba išsišnypštus nosį popiet. Burtažodis sinusito sukeltas skausmas stipriausias keliantis ir sumažėja atsikėlus."

Ir dažniausiai po tokių protingų pasakymų mano galvoje užsižiebia lemputė, o aš tada galvoju „ooooooooo“. Šis pavyzdys kaip tik buvo paimtas iš Enorcos įrašo, galit paskaityti ir patys, tikrai labai linksmi tie netikę vertimai, ypač apie laikiną biopsiją. Šitą „bajerį“ jau net ir aš žinojau :D
Na, bet ką daryti, kai neturi ko paklausti, o protingo šaltinio nerandi? Ir išnaršai internetą visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Iškapstai literatūrą su paveiksliukais visom įmanomom kalbom ir lygini. Ir ieškai. Ir nesutampa. Ir vėl ieškai. Ir kažką radai. Ir tada sėdi ir kontempliuoji ties tuo vienu terminu kokias penkias valandas (nes nu jopapa, apie jį visas tekstas ir parašytas!!!)... O tuomet taip ir gaunasi, kad verti principu „skamba protingai“ :D
Žinau, žinau, ant laužo tokius „specialistus“, bet taip jau gaunasi, kad tokie verčia pigiau, iš kitos pusės, spėju, nelabai tie medikai veržiasi į vertimų pasaulį :D

Pirma pažintis su instrukcijomis..

Taip jau netikėtai atsitiko, kad per visą savo vertimų „karjerą“ dar nė karto neverčiau jokios instrukcijos. Visada tokių vertimų bijojau, nes kažkaip įsivaizdavau, kad tai toks baisus baubas, kur tikrai reikalingos YPATINGOS žinios. Ir tai yra visiška tiesa. Mano gerb.kolega ir sugyventinė (kambariokės mes :D) tiesiog dievina instrukcijas ir net pasiilgsta, jei iš biuro ilgiau negauna kokios išversti. Aš galvodavau, nu nenormali, ane? Bet taip jau gavosi, kad gavusi vertima kolegė suprato, kad nelabai turi laiko versti tą instrukciją ir pasikvietė mane į talką. Aš ilgai spyriojausi, nes maniau, kad reikia į anglų kalbą versti (graudu, bet per pastaruosius metus mano anglų kalbos žinios labai suprastėjo, tad tikrai nesiimu darytis gėdą sau ar klientui), tačiau paaiškėjus, jog reikia versti į rusų – pasidaviau. Na, šiaip pasidaviau iš draugiškumo. Ką jau padarysi, kad aš tokia faina?

Taigi... sugyventinė „atriekė“ man „gardųjį kasnelį“ ir pirmą darbo valandą buvo sunku suprasti kaip tą patiekala ir iš kurios pusės valgyti.. tuomet terminas po termino, frazė po frazės, ir jau įsivažiavau. Aišku, mes dar galingai viena kitai trukdėm beversdamos (vis dėlto versti geriausia yra būnant vienam). Jau išverčiau tris skyrius, ir jau pradėjau suvokti, kaip tas aparatas veikia, net galėčiau papasakoti, ką prie ko prijungti, ir net paaiškinti, ką jis rodo, tačiau pačio proceso, kam šis aparatas skirtas, nė nesupratau. Bet ir kaina jo kažkur apie 3000 eurų, tad manau, turbūt naudingas daiktas :D

Beverčiant šį tekstą iš tikrųjų pirmą kartą teko tiek daug dirbti su programa multitran.ru. Tikrai turtinga programa – vertėjas – tekstynas. Gal kartais net ir per turtingas, kartais tiek variantų pateikia, kad nežinai, kokį iš tos gausos pasirintk.. atrodo, ir tas tinka, ir anas.. Tik ji kvaila vienoje vietoje, jei neteisingai įrašysi žodį, ji nepasiūlys, kaip kad good guy google translate, galimus tavo norėto įrašyti žodžio variantus. Tačiau reikia pasidžiaugti tuo, jog ji atpažįsta ne tik žodžius, bet ir frazes.

Įdomu ir tai, kad multitranas yra sudarytas iš labai įvairios sričių žodynų. Aš vis tik spėju, kad jis buvo kurtas tekstyno pagrindu, kadangi žodžiai turi labai daug „tag'ų“. Smagiausia buvo dėl necenzūrinių vertimų. Aš net ketinau paruošti instrukcijos vertimo parodiją, bet kaip visada patingėjau.. gal kada nors kitame gyvenime :D

Grįžtant prie mano pačios vertimų, tai ką galiu pasakyti.. Išverčiau vieną Brian Aldiss istoriją, kuri įkvėpė filmo „Dirbtinas Intelektas“ atsiradimą. Šiaip istorija primityvoką, ir versti nebuvo taip įdomu, tad tikiuosi, artimiausiu metu ją irgi čia įkelsiu kartu su vertimo aprašymu.

Tad vis dėlto, kokiu tikslu buvo sukurtas šis įrašas – nereikia bijoti nebandytų tekstų. Su instrukcijomis, kaip ir su visais kitais tekstais, tereikia įsivažiuoti, net jei ir nesuvoki iki galo, kokiems tikslams tas aparatas sukurtas :D

Mano vertimas: Андрей Геласимов - Жажда

Šių metų vasario aštuonioliktąją pradėjau versti Андрей Геласимов apsakymą «Жажда». Ir vakar pagaliau baigiau verst. Nors realiai verst baigiau dar prieš gerą mėnesį, tiesiog daug ilgiau užtrūko redagavimo procesas. Pragariškas darbas, ir dar garantuotai palikau jūrą klaidų. Nekenčiu redagavimo. Deja, neturiu tokio gero pažįstamo lituanisto, kuriam drįsčiau draugiškai kumštelėt į petį ir pasakyt: „Pažiūrėk, ką?“. Tad pati sau vertėja, pati sau redaktorė.

Kodėl būtent šis kūrinys? Po didžiulio fiasko verčiant Sadovo „Padavimą apie girtą studentą“, supratau, kad dar esu per maža imtis tokių didelių pastangų ir patyrimo reikalaujančių tekstų vertimų. Kai netyčia (reikėjo paskaitai) perskaičiau šį apsakymą, jis man beprotiškai patiko. Susimąsčiau, kad va, ir apimtis įkandama, ir pats tekstas ganėtinai primityvus. Na, čia jau autoriaus stilius toks – genialumas paprastume. Turbūt tas toks, sakyčiau, vaikiškas nuoširdumas mane tiek papirko, kad „Troškulys“ tapo mano pirmuoju rimtu išverstu grožiniu kūriniu.

Ko prireikė? Teko šiek tiek susipažinti su karo įranga. Tačiau didžiausiai valios pastangų teko dėti valdant save. T.y. tas primityvumas, apie kurį kalbėjau aukščiau. Pvz., kai yra tiesioginė kalba, lietuvių kalba mes turim tokius variantus: pasakė, atsakė, tarė, pratarė, paklausė, pakartojo, pasiteiravo, papasakojo ir t.t., tačiau šis kūrinys reikalavo buko „pasakė“. Net jei buvo užduodamas klausiamas, jis vis tiek „pasakė“. Ir jis neatsakė į klausimą, o taip pat tiesiog „pasakė“. Taip, tai turbūt buvo sunkiausia. Problematiškiau buvo nebent tik su keiksmažodžiais ir barbarizmais, kurių teko atsikratyti su raudančia širdimi. Nors tekste keiksmažodžių tikrai buvo mažai, ir jie gana padorūs, tik kad niekas lietuviškai taip nesako. O „velniava“ ir „po paraliais“ situacijos rimtumo nelabai atspindi :D Pradžioj svarsčiau galimybę palikti originalius keiksmažodžius, tačiau vis tik nusprendžiau palikt tuos lietuviškus, kadangi pats tekstas rusų kalba neskamba grubiai, o palikti keiksmai lietuvių kalboje iš karto padarytų tekstą grubų.

Ko išmokau? Kaip yra sena studentų išmintis: „Rašyk, kol rašosi“, tai ir šiuo atveju – versk, kol verčiasi. Iš pradžių išverčiau visą tekstą, pasižymėdama tam tikras vietas, kurios man kėlė abejonių. O dėl interneto trūkumo, man abejonių kėlė daug kas, tiek frazeologizmai, karo terminologija (pritaikyta lietuvių kalboje), svetimybės, žodžių žaismas ir t.t., todėl išvertus visą tekstą dar teko blusinėtis dėl kiekvieno neaiškaus momento. Taigi.. ateičiai žinosiu, kad jau iš pat pradžių reikia galutinai apsispręsti, ką daryti su tomis svetimybėmis, barbarizmais ir keiksmažodžiais, nes paskui reikia perdarinėt tą patį per tą patį ir gaišt laiką. Suprantu, lituanistai turbūt labai pyksta dėl šio mano svarstomo punkto, kaip gi čia taip, kokie dar barbarizmai lietuviškame tekste. Na bet juk tekstas nėra lietuviškas. Ir manau, kad jei tikrai nėra atitinkamo ekvivalento, svetimybės yra tikrai leistinos, jei tik jos yra suprantamos skaitytojui. Galu gale, vertimas skirtas ne tam, kad ugdyti nacionalistinius elementus, o būtent atspindėti tikrovę, kuri pasireiškia per svetimą kalbą.

Kaip gi vis dėlto verčiau? Kaip ir minėjau prieš tai, išverčiau visą tekstą. Tada blusinėjau neaiškius momentus. Išsiaiškinusi dėl visų man kėlusių klausimus aspektų, ėmiausi redagavimo. Manau, geriausia redaguoti tekstą – skaityti garsiai. Skaitant jauti, kur kliūva liežuvis. Jauti, kur vienas ar kitas pasakymas būtų natūralesnis nepažeidžiant originalo minties. Čia kalbu apie tai, kai apie vieną ir tą patį galime pasakyti skirtingais būdais. Ir vis dėlto sutinku su ta mintimi, kad negaliu būti šimtu procentų objektyvi savo vertimo atžvilgiu. Gali būti, ir greičiausiai taip ir yra, kad dar daug ko nežinau, ar daug ką paprasčiausiai pražiopsojau.

Įdomesni momentai. Tekste buvo panaudotas frazeologizmas dėl kurio sukau galvą tikrai ne vieną savaitę: „как в воду канул“. Ir problema ne pačiame frazeologizme, o tame, kad pagal tekstą vaikas pajuokavo: „какнул“. Aš jau ir į kolegas kreipiausi, kad ką pasiūlytų, tačiau nieko geriau, nei kad buvau pati apsvarsčiusi, nepasiūlė. Aš verčiau „dingo kaip į vandenį“ ir „bingo“. Mano kolegė, kuri yra ir mano sugyventinė (gerai jau gerai, kambariokė :D), rekomendavo paaukoti žodžių žaismą ir sugalvoti ką nors vaikiškesnio.. Bet man taip patinka žodžių žaismai.. Juk aš negalėsiu naktį užmigt, jei taip pasielgsiu. Taigi.. Kol kas pasiliekam ties „bingo“. Jei kas turi įdomesnių variantų, nesilaužom, dalinamės :D

Dar vienas momentas dėl kurio taip pat negalėjau ramiai gyventi: „Человек сидит в тюрьме – у него срок есть. Он знает, чего ему ждать. А у меня даже срока нету“. Kaip jau galima numanyti, galvos skausmą man sukėlė būtent „срок“. Nieko geriau nesugalvojau, kaip „срок“ susieti su laukimu: „Žmogus sėdi kalėjime, ir jam yra skirtas bausmės laikas. Jis žino, ko jam laukti. O aš net ir laukti nebeturiu ko.“ Kodėl pasirinkau laukimą.. Todėl, kad „срок“ yra laiko tarpas, kurį nusikaltėlis išbuvęs, išlaukęs atgauna laisvę, o šiuo atveju gyvenimo nuskriausta moteris, kuri visko neteko, praktiškai pasmerkta „kalėti“ savo liūdesy iki gyvos galvos. Tad ir laukti „bausmės“ pabaigos nėra tikslo, nes pabaigos pačios kaip ir nėra. Va, kažkaip tai taip..

Verčiant galvą teko sukti ne tik dėl rimtų dalykų. Pasitaikė įdomus ir neverčiamas žodžių junginys kaip ir „заначка“ (:D) – „устроить тёмную“. Jei išvertus į žmonių kalbą, „surengti tamsiąją“ reiškia paauklėti kokį nors prasikaltusį asmenį, kuris nusižengė, pvz., tam tikros grupuotės moralinėms normoms. Ir tokiu atveju auka yra sumušama tamsoje arba uždengiant akis, kad nematytų savo budelių. Knygoje „tamsiąją“ norėjo surengti pagrindinio veikėjo tėvui už tai, kad nesirūpino šeima, buvo neištikimas žmonai, ir vaikas badauja. Tačiau tėvas jau tada buvo karininkas, tad nieko kareivukams padaryti nepavyko.

Na ir paskutinis, bet ne pagal sudėtingumą „зафигачить“. Šis žodis reiškia ir suremontuoti butą, nušauti snaiperius, užmušti nemirtingąjį Koščėjų ir t.t. ir t.t. Žodžiu, teko man rinktis labiau neutralius vertimo variantus, kadangi tinkami pagal mintį žodžiai buvo tie patys vertalai iš rusu kalbos. Ką gi padarysi, kad lietuviški žodžiai nėra tiek apdovanoti ryškiomis reikšmėmis :D

Paskaityti originalą, o taip pat ir vertimą, galite paspaudę ant šių nuorodų:

Parsisiųsti – visi formatai (RU), pdf (LT), doc (LT)

Svečias iš Japonijos

Taip jau gavosi, kad praeitą šeštadienį sulaukiau svečių iš Šiaulių su svečiais iš Japonijos :D Na, tai argi aš praleisiu progą pakamantinėt japoną? Nors dar klausimas, kuris kurį kamantinėjo.. Žodžiu, svečias buvo iš Tokijo, vardu Jungo (tariasi kaip džungo). Jis studijuoja geografiją ir pagal studentų mainų programą atvyko į Šiaulius. Taip jau nutiko, kad jis labai norėjo pamatyti Kauną.. Na, negi man gaila? Tuo labiau, kad pati nesu buvusi lankytinose Kauno vietose. Sudariau maršrutą, kad parodyti jam kuo daugiau, tačiau kelionės organizatorė viską perdarė, ir keliavom kiek kitu maršrutu. Gal taip ir geriau, nes būtume nušlifavusios kojas iki kelių :D

Kaip visada suveikė „закон подлости“. Savaitę iki šeštadienio oras buvo pasakiškas. Ir savaitę po jo. Bet būtent TĄ šeštadienį oras buvo.. na, sakykim, padarytos nuotraukos Kaunui optimizmo nesuteikė :D bet argi svarbus tas oras, kai mintys pilnos entuziazmo, puikios nuotaikos ir naujų įspūdžių troškimu?Trumpai tariant, viskas buvo labai smagu, visiems viskas patiko, pavargom kaip šunys, bet buvo verta. Tad iš karto papasakosiu tam tikrus įdomius momentus, susijusius su kalba. Visų pirma, iš Šiaulių atvykęs japonas buvo labai išalkęs, tad prie pilies esančiame turgelyje nusipirko dėžutę skruzdėlyno. Na, suprantama, klausia: „Kas tai?“. Mes ir sakom: „Anthill“. Jungo veido išraiška buvo neįkainojama :D jis vos nenorėjo mesti tą dėžutę, bet mes ji nuraminom: „Don't worry, it's just a name“. Ir šiaip, kai lankėmės Ivanausko zoologijos muziejuje, jis nupasakojo, kad praktiškai vos ne visi eksponatai Japonijoje yra valgomi, kuo jam skruzdės prasikalto :D

Šiaip stebėtina tas, jog jis per pusmetį šauniai pramoko lietuvių kalbą, tad mūsų negausiai kompanijai praktiškai nereikėjo laužyti liežuvio. Be anglų kalbos, jis taip pat šiek tiek žinojo ir rusų, tačiau kad susišnekėtume, kaip tikri poliglotai neapsiėjome be lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų :D

Smagus momentas buvo, kad.. Kaip čia paaiškint.. Jo paklausi angliškai, jis atsako lietuviškai.. Jo paklausi lietuvišikai, jis atsako angliškai :D tad tikrai sunku pasakyti, kuri kalba buvo dominuojanti.

Taip pat labai įdomu buvo stebėti, kaip jis mokosi kalbos. Jis viską kartoja iš paskos. VISKĄ. Dėl ko pelnė muziejų personalo simpatijas :D garbės žodis, mes ne tiek laiko muziejų žiūrėjom, kiek iš jų išeidinėjom :D kaip užšnekins kokią administratorę, rūbininkę ar kasininkę.. O jei pakeliui atsirasdavo žemėlapis.. Aš net ir pasakiau, kad jis tikras žemėlapių maniakas :D na, nebūtų geografas.. toks jausmas, kad jis kiekvieną tą žemėlapį nuskanuoja ir patalpina į galvą, tarsi sci-fi filmuose, kai prieš akis pasirodo koks 3D objekto modelis, aprašymas ir t.t. :D Kadangi nei vienas muziejus neapsiėjo be žemėlapio, ir jau po pirmojo apsilankymo supratom, kas jį labiausiai domina, pamačiusios žemėlapį juokavom „мы его потеряли“ :D Jau nekalbu apie jo žinias ir įžvalgumą. Kadangi teko seniau bendrauti su kinu, tai dabar pradedu suprasti, kad azijiečiai iš tikrųjų pateisina stereotipus :D

Mano kolegė nepraleido progos ir pakamantinėjo Jungo dėl japonų kalbos. Mano meilė japonų kultūrai prasideda ties anime žiūrėjimu ir baigiasi ties studentiškų suši valgymo, tad apie kalbą nors ir esu šiek tiek domėjusis, tačiau vis tiek buvo įdomu paklausyti. Kolegė sako: „Japonų pavardės labai ilgos.“ Jungo nustebo: „Kaip tai?“ Kolegė sako: „Pavyzdžiui, Kawasaki“. Jungo susimąstė: „Bet juk tai tik keturios raidės.“ Kolegė: „O mums tai visos aštuonios“ :D ir jau nekalbu, kad keturi skiemenys..

Nežinau, ar beverta paminėti L ir R garsų kaitą. T.y., vietoj „raktas“ jis sako „laktas“, o vietoj „kalbėti“ sako „karbėti“. Mes paskui su merginomis kalbėjomės ir pasidalinom įspūdžiu, jog kiekviena iš mūsų klausydamos jo lietuvių kalbos mintyse kaitaliojom l ir r raides, kad suprast, ką jis nori pasakyti :D šis metodas dažnai pasiteisindavo :D

O kas šiaip mane dar labai nustebino jame, jau net nelabai susijęs dalykas su kalba, taktilinių pojūčių poreikis. Pirmą kartą mačiau tokį žmogų, kuris taip viską čiupinėtų, liestų, vartytų, kaip koks vaikas :D Realiai daugiau pažįstų žmones, kuriems svarbiau matyti, ar, kaip man, girdėti, bet kad taip viską tyrinėti.. Manau, tą šeštadienį visi laimėjome po dalelę naujos ir įdomios patirties.

P.S. Ivanausko muziejuje labai patogiai surašyti gyvūnų pavadinimai lotynų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, pagalvojau, visai patogus dalykas, jei verčiant pritrūktų šaltinių :D

P.P.S. labai rekomenduoju aplankyti medicinos ir farmacijos istorijos muziejų prie rotušės, bet būtinai su gidu :D

Smagi vertimų žioplystė :D

Taip taip, žinau, nesirodžiau jau ilgai, ir vargu, ar būčiau artimiausiu metu pasirodžius, jei ne vienas itin smagus dalykas, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalint :D Šio blogo skaitytojai turėjo pastebėti mano neaprėpiamą meilę paaugliams skirtai literatūrai, tad pro mano akis nepraslydo eilinis „ant bangos“ esantis kūrinys - James Dashner „The Maze Runner“ (detalesnę vertimo analizę, kaip ir Divergento, pateiksiu.. kažkada.. :D).

Žodžiu, rankioju įdomybes lietuviškame variante, ir taip netyčia akis užkliuvo už kitos viršelio pusės, kur parašyta apie autorių, jog gerb. Džeimsas yra gimęs ir augęs Gruzijoje. Pagalvojau, nu nieko sau! Vėliau rašoma, jog mokėsi JAV, Jutoje. Tuomet praverčiau paskutinius lapus, kur taip pat buvo patalpinta pastraipa apie autorių, kurioje buvo nurodyta, jog gerb. Džeimsas jau yra gimęs ir augęs JAV, Džordžijos valstijoje..

Garbės žodis, tikiu, kad vertėjas tikrai žino, jog Georgia yra tiek JAV valstija, tiek Gruzija, tačiau negaliu nepasidžiaugti tokiomis nekaltomis, bet šypsena keliančiomis žioplystėmis :D Tai tiek, tikiuosi, kam nors šis momentas pasirodė smagus, ir niekas iš skaitančių nepradės mėtytis akmenimis :D

Vertėjų smegenys: vis tik mes jas turim :D

Žodžiu, psicholingvistikai reikėjo paruošti trumpą ale rašto darbelį apie žmonių smegenis. Kad būtų kiek įdomiau, nusprendžiau pasidomėti apie smegenų veiklą, kai žmogus verčia :D Radau jūra įdomių dalykų, tačiau šiandien nieko rašyti neketinu, tik norėjau pasidalinti viena nuorodą. Buvo taip juokinga, nes tokia pažįstama situacija, kad ne tas žodis. Ir iš tikrųjų, kažkokia mistika... Pati pamenu man nutikusią panašią situaciją, kai verčiant ne tai kad būčiau užmiršus žodį, bet va būtent dėl smegenų pasidalinimo :D Žodžiu, verčiu į rusų kalbą, o priešais mane vyriškis krapšto nosį. Bet taip intensyviai, kad net nusukus žvilgsnį kitur, vis tiek negalėjau liautis apie tai galvoti, ir dar sau mintyse kartoti "o siaube, fui, nu kodėl būtent tada, kai verčiu", o tuo metu išoriškai visiškai rami verčiau kalbą. Toks jausmas, tarsi kalbos aparatas, o gal net ir visas kūnas, gyvena savo gyvenimą, o mano pačios asmenybė kažkur kamputyje lieka :D 

Štai nuoroda į tą straipsnį :) --> language and the brain