Nors
ir žadėjau rašyti dažniau, kažkaip gavosi taip, jog apleidau šį
tinklaraštį. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti.
Atvirkščiai, minčių turiu labai daug, tačiau kadangi kalba eina
apie vertimus, norisi, kad ir įrašai būtų vertingesni, su rimtais
pavyzdžiais, o ne šiaip sau „nes man taip patinka“. Tačiau
kadangi jau seniai šia tema berašiau, nusprendžiau pasidalinti tam
tikrais pamąstymais. O konkrečiau – kas yra grožinės
literatūros vertimas.
Savaime
suprantama, jog tai yra visai kitas vertimo lygis. Žinot, kaip yra
amatininkai ir menininkai, tai sakyčiau, visokių administracinių
ir t.t. tekstų vertėjai yra amatininkai, o štai dirbantys su
grožine literatūra jau yra menininkai. Ir čia nenoriu nieko
įžeisti. Tiesiog noriu pabrėžti pačia vertimo principo
specifiką.
Pats
paprasčiausias vertimo apibrėžimas būtų, A kalba teksto
pateiktas ekvivalentas B kalba. Jei yra kažkoks terminas, reikia
rasti būtent tinkamiausią terminą kitoje kalboje, jei yra kažkoks
žodžių junginys, būtina rasti atitinkamą kitoje kalboje. Ir nors
visko pasitaiko visuose vertimuose, tačiau grožinė literatūra
išsiskiria tuo, jog pats veikimo principas nėra vien tik atitinkamų
blokų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą.
Netgi
vertinant vertimus yra tokios sąvokos kaip tikslus ir geras
vertimas. Verčiant dokumentus vertimas turi būti tikslus. Kalbant
apie grožinę, tikslumą neretai tenka aukoti vardan taiklumo ir
gerumo. Nes jei nėra vieno ar kito žodžio kalboje, tu negali jo
tiesiog išrasti.
Pavyzdžiui,
dabar tvarkau Alekso Košo „Specialios paskirties pasakininko“
vertimą, ir ten yra vienas momentas, kai pas pasakininką atvykstą
mergina, kuri taip pat yra pasakininkė. Problema atsiranda dėl
giminių. Rusų kalboje specialybės atstovas yra vyriškos giminės,
nesvarbu, kad tas specialistas yra moteris. Jei per stebuklą
Rusijoje būtų išrinkta prezidentĖ, jis vis tiek būtų президент,
o ne президентша. Lietuvių
kalboje tokių problemų nėra, todėl yra neįmanoma išversti šioje
situacijoje susidariusio kalambūro. Todėl tenka aukoti tikslumą
tam, kad išlaikyti humoristinį efektą, tad teko iš esmės
pakeisti kelis sakinius. Štai būtent tos aukos apie kurias ir
kalbėjau.
Dar
prisiminiau diskusiją su kolege apie Andy Weir „The Martian“
pirmosios frazės „I'm pretty much fucked“ vertimą į lietuvių
kalbą - „Jaučiu, susimoviau“. Draugė labai piktinosi šiuo
variantu, ir atvirai pasakius, man jis irgi nelabai prie širdies,
kadangi ir tikslumo atveju čia kalbama apie veikėjo situaciją, o
ne jo veiksmų rezultatus, kai tuo labiau puikiai žinom, kad anas iš
viso nekaltas, jog įstrigo Marse. Sukom galvą, ką čia būtų
galima pateikti geriau. Kadangi pamąstymai buvo gan paviršutiniški,
tai apsistojom ties „Man šakės“, „Tai
bent įkliuvau/įklimpau“,
nors ir tai kažkas mano viduje krebžda, jog galima rasti ir geresnį
variantą. Apie tai aš dar pagalvosiu.
Kuo
toliau, tuo labiau suvokiu grožinės literatūros vertimą kaip
chemijos laboratoriją. Žodžiai yra medžiagos, ir jei tos
medžiagos tinkamai sudėliojamos, įvyksta cheminė reakcija. Ir
vertėjo pareiga išversti taip, kad gautųsi ta pati cheminė
reakcija, net jei kitą kartą reikia pakeisti sudedamąsias dalis,
ar kai kurių ir visai atsisakyti.
Atsimenu,
kai dar bakalauro laikais „ragavom“ grožinės literatūros
vertimą, ir reikėjo išversti nedidelį tekstą į lietuvių kalbą.
Puikiai suprantu, kodėl dėstytoja parinko tą tekstą, nes jame
buvusį kalambūrą suprato vos
keli. Pabandysiu pateikti schemą.
A pasakė B, kad C.
B
pasakė, jog C yra C.
Ta
pajuodinta C ir
yra kalambūras – cheminė reakcija. Ir reikėjo išversti taip,
kad ir lietuviškai C būtų C.
Tačiau dauguma kursioku šioje vietoje suklupo, ir pas juos gavosi
taip:
A pasakė B, kad C.
B pasakė, jog C yra C.
Jie išvertė žodžius, bet
neišvertė pasakyto teksto.
Iš
tikrųjų grožinės literatūros vertėjų darbas yra labai
skaudinantis. Nežinau, kaip kitiems, bet man, kai nepavyksta
sugalvoti gerą atitikmenį vertimui, pasidaro liūdna. Nes juk
tekstas skursta be tų elementų, kuriuos autorius sukuria. Štai kad
ir verčiant tą Košo pasaką buvo situacija su televizoriumi.
Televizorių pagamino firma „Соня“,
kas yra akivaizdi žymios firmos „Sony“ transformacija. Rusų
kalboje Соня
yra miegalius,
apsimiegojęs ir pan., o taip pat ir vardas. O šioje pasakoje dar ir
televizoriuje gyvenančios vedėjos vardas. Ir ką man su juo daryti?
Va ką man su juo daryti? Aš jau galvojau, velniop ta Sony, imsiu
kitą gamintoją, bet tai kas iš to.. Neišveža mano vaizduotė
gero atitikmens :D Tai ir palikau Sonia. Šiuo
atveju buvo paaukota viskas – tekstas, cheminė reakcija. Ne tik
kad nulinis rezultatas, bet sakyčiau, net ir minusinis. Nors dabar
man kaip tik šovė mintis su „Panasonic“ vardu.. ale „Pana
Sonia“ :D mhm.. o gali ir
pavykt.. :D Taip sakant, yra galimybė išlaikyti humoristinį
efektą, tik nukreiptą kiek kita linkme :D Kaip gerai, kad šiąnakt
sugalvojau parašyti blogą..
Dar praeitais metais išverčiau
Veronica Roth „Hearken“ istoriją, tačiau labai smarkiai
užbuskavau su teksto redagavimu. Ir tai dėl labai ir labai
skirtingų sakinių struktūrų lietuvių ir anglų kalbose. O dar ir
pačios rašytojos rašymo maniera. T.y., aš turiu išverstą
tekstą, bet man dabar reikia iš jo padaryti skaitomą istoriją,
nes dabar skaitosi labai nenatūraliai.
Tiesa,
buvau sugalvojus išversti Olgos Gromyko irgi naują pasakų
interpretaciją, bet užstrigau jau ties pirma pastraipa. Gromyko
labai turtinga rašytoja. Sakydama, jog ji yra turtinga, noriu
pabrėžti, kad jos tekstai labai gausūs visko – aprašymų,
sudėtingų ar net senų žodžių, kur reikia tikrai gerai
pasiknisti, kad rastum atitikmenį. O ką jau kalbėti apie humoro
jausmą. Tokių tekstų
vertimus vadinu pragarišku malonumu.
 |
| Čia ta cheminė reakcija :D |
Aš
visada maniau, kad humoristinių tekstų vertimas yra aukščiausias
pilotažas, ypatingai jei kalba eina apie vertimą į lietuvių
kalbą, kuri, vis tik prisipažinkim, toli gražu nėra
linksma. Tai įrodo humoro kultūros nebuvimas. Aš nenoriu pasakyti,
jog lietuviai neturi humoro jausmo. Žinoma, kad turi daugiau ar
mažiau, tačiau ne humoro kultūrą. Pažiūrėkite rusų
televizijos programas ir lietuviškų televizijų programas, ir
palyginkite, kiek humoristinių laidų yra pas vienus ir pas kitus.
Jei tingit lyginti, prisiminkite, kiek komikų turime Lietuvoje, ir
kiek jų Rusijoje. Jei mes ir turime humoro kultūrą, tai tik
užuomazgas. Nežinau, ar tebėra organizuojamas ale humoro
festivalis „Juokis“, kurį iš reikalo seniau rodydavo LRT,
tačiau net ir ten buvo juokiamasi tik iš „kaimo“, kvailos ir
lėkštos hiperbolės, akivaizdžios ir net nejuokingos ironijos.
Visi
geriausi lietuviški anekdotai 99%
yra išversti iš
kurios nors kalbos, o dabartinės humoristinės laidos yra identiškos
rusiškų arba amerikietiškų laidų kopijos, ir dažniausiai
nelabai vykusios. Reikės nepatingėt ir pažiūrėti lietuviškuosius
„Internus“. Tikrai smalsu, ką lietuviai ten padarė, nes labai
ir labai barė šį serialą :D
Realiai
pas mus populiarumo sulaukia tik politizuotos
humoro laidos iš serijos „Dviračio šou“, na ir dar pašaipūnai
„Kakadu“ ir ko.. Tai nėra humoro kultūra. Pabandykim prisiminti
mūsų humoristus autorius. Daug kas prisimintų Juozą Erlicką, nes
realiai daugiau nelabai ką yra prisiminti. Aš visada juokauju, kad
pati linksmiausia lietuvių literatūroje knyga yra „Dievų
miškas“. Na, juk bet taip ir yra :D
Lietuvių
kalba yra labai sunki, labai tokia net apsunkinta. Kai kurie žodžiai
lyg ir turėtų būti neutralūs, bet vis tiek turi kažkokio
niūrumo, sunkumo. Kad ir
palyginkim vien iš garsinės pusės, kas skamba lengviau: Winter –
Зима —
Žiema. Pirmais
atvejais žodžiai tariami labai greitai ir lengvai, su Žiema
reikalas visai kitaip. Aš atlikau mini bandymą, ir visi kaip vienas
„Žiemą“ ištarė kiek lėčiau, nes juk ir dvibalsis ie daro
savo darbą, o ir galūnėje esanti a tokia ganėtinai ilga..sunki..
Ir būtent dėl to sunkumo
kartais žodžiai patys to nenorėdami vertime gali sukurti
papildomus efektus ar sugadinti norimą išgauti efektą.
Net ir draugė sakė, kad kažkada
norėjo parašyti kažką niūraus. Ji ir šiaip tokio depresyvaus
rašymo mėgėja. Tačiau jai niekaip nepavyko rusiškai išreikšti
tos minčių juodumos. Užtat kartą pabandė parašyti lietuviškai,
ir ji iš pat pirmo karto sulaukė norimo efekto :D
Tiesiog
pati kalba yra mažai pritaikyta juokavimui, ir labiau pritaikyta
ganėtinai neigiamiems dalykams. Todėl ir lietuviai tokie nelaimingi
patys iš savęs, nes nepaisant to, kad nėra ko liūdėti, džiaugtis
irgi nėra kuo :D Tai geriausiai atspindi žiniasklaidos antraštės.
Pabandykite surasti neutralią arba linksmą (be ironijos) antraštę,
ir pamatysite, kaip žiniasklaida mus pastoviai gąsdina, kad
pasijaustume nesaugūs. Norite, aš jus dabar išgąsdinsiu? Putinas.
Na, ką? Baisu? Jaučiate tą grėsmę kybančią
ore? Čia irgi pakamantinėjau pažįstamus, kad užrašytų
pirmiausiai į galvą šaunančias mintis išgirdus Putino pavardę.
O kur gi tu tos grėsmės nejausi. Net ir aš, politikai visiškai
abejingas žmogus, važiuodama troleibuse matydama 15min
skelbiamas antraštes ir pamatydama Putino pavardę, iš karto žinau,
jog visa kita informacija bus neigiama, nes rašyti Putino pavarde
kažką gero žadančiame sakinyje turbūt būtų oksimoronas :D O
juk kaip žmonės pastoviai naršo tuos pseudo informacinius
portalus, paskaito antraštes ir praryja viską nekramtę. Ir taip
ugdo savyje nerimą ir nesaugumo jausmą.
Tai
tiek čia tų minčių apie vertimus ir smegenų plovimą :D
