Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti knygos
autore, mat ji kaip tik šioje magistrantūroje dėstė vertimo teorijas.
Suprantama, kad jos paskaita buvo viena mėgstamiausių iš tuo metu dėstomų. Jau
per pirmą susitikimą supratau, kaip žvėriškai mano gyvenime trūko tokio žmogaus
– suprantančio apie vertimus profesionalo. Ir čia nori nenori, pradedi lyginti „o
bakalaure buvo kitaip, ten teorija buvo visai neįdomi“. Ir čia, žinot, galima
būtų sakyti, kad „kaltink tik save“, bet rimtai, mūsų tuometinei dėstytojai
pačiai šis dalykas buvo tooooks nuobodus, kad visos drauge per paskaitą
miegojom – mes, studentės, ir dėstytoja. Kodėl manau, kad vertinu buvusią
patirtį objektyviai? Todėl, kad teoriją aš visada mylėjau. Net fonetikos,
kurios apskrirtai niekada nemėgau.
Iš tikrųjų ši dėstytoja yra
ypatingai dėmesinga ir nuoširdi, skatinanti diskusijas, nors kažkodėl kai
kurios kursiokės jos prisibijojo :D Dar ką galiu pabrėžti, kitaip nei dauguma
sutiktų profesorių, ji neskuba girtis ir visiems piršti savo parašytos knygos. O galėtų.
Kitaip nei skaitant Pažūsio
knygą, susiraukiau tik kartą, ir tai tik dėl europocentrizmo. Dėl ko šiaip
raukytis galima, bet pykti neverta, tuo labiau kad knygoje jo labai labai
mažai. Tai puikus vertimų vadovėlis visiems vertėjams (gal ne žodininkams, bet ir
jiems pavartyti nepakenktų), nepaisant to, kad daugiau skirtas dirbantiems su
prancūzų kalba. Visos mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, be jokios abra
kadabros ar milijono perteklinių pavyzdžių. Vienintelis minusas, kurį galbūt pažymėčiau,
jog man, kaip nemokančiai prancūzų kalbos, elementariai tingisi verstis pateiktus
pavyzdžius. Galbūt esminė dalis (būtent kur kliūva vertimas) galėtų būti
išversta skliausteliuose. Nors gal praleidau progą pasinaudoti tekstą
atpažįstančiu ir iš karto verčiančiu įrankiu.
Negaliu atsidžiaugti, jog autorė tiek
dėmesio skyrė vertimo „pasirengimui“ – teksto analizei. Nes, na kaip būna.
Pvz., visai žalias vertėjas, neragavęs jokios vertimo teorijos. Jam gi viskas
akivaizdu ir paprasta. Pasižiūri į tekstą ir sprendžia: jis ilgas, neilgas..
kokie ten žodžiai? Ar daug sunkių? Ir viskas. Ai, na, dar kiek sumokės ir iki
kada reikia išverst. O vertimų duonos skanavęs vertėjas, net ir be papildomo
išsilavinimo, į pateiktą užsakymą žiūri jau kitaip. Aišku, galbūt ne taip
moksliškai, kaip tai pateikiama vadovėlyje, tačiau tai ir taip pakankamai akivaizdūs
dalykai, kad ir: koks žanras, registras, auditorija, tikslas ir daugybė kitų aspektų,
į kuriuos svarbu atsižvelgti verčiant.
Dar labai svarbus momentas. Kur
Pažūsis savo knygoje rašo apie mistinę vertėjo pajautą, Leonavičienė nuostabiai
viską pagrindžia paprastais paaiškinimais (pvz., gramatika, kalbos dėsningumais
ir pan.). Nors neapsieita ir be meninių intarpų, bet čia jau vertėjo romantiko,
mylinčio savo amatą, bruožas, dėl ko skaitoma teorija atgyja. T.y. skaitai ir
supranti, kad autorius šią knygą rašė nes turėjo, ką parašyti, o ne todėl, kad „reikia“.
Tad tikrai rekomenduoju paskaityti tiek
žaliems, tiek patyrusiems, galbūt atrasite kažką naujo.
Tiesą sakant, norėčiau, kad ši
knyga būtų papildyta ir perleista. Manau, šiandien ją būtina papildyti tekstais
apie lokalizaciją, CAT įrankių naudą (tai ne tik apie visokius Trados ar GT,
bet ir tekstynus <3), seo tekstų vertimus, galbūt daugiau papasakoti apie
situaciją ES institucijose bei vertimo etiką. O gal net ir socialinių tinklų svarbą.
Nes kaip ir tekstas nėra pats sau vienas, taip ir vertėjas. Taip. Galbūt taip
pat reikėtų skirti dėmesio ir pačiam vertėjui (čia puikiai galima sukišti dalis
apie etiką, soc. tinklus), tada nereikės ištisai kartotis apie vertėjo erudicijos
svarbą. Dar galbūt norėčiau papildymo prie teksto analizės. Nors vadovėlis kaip
ir apima meninį ir nemeninį vertimus, tačiau meniniam vertimui norėtųsi daugiau
dėmesio verčiamai knygai, autoriui, aplinkai, kas šiaip savaime suprantama, bet
aprašius tai knygoje, kažkam tikrai būtų naudinga. Žinoma, čia kalbu tik tuo
atveju, jei knyga leidžiama lietuvių kalba. Kalbomis milžinėmis šitai jau yra aprašyta
ir ne kartą.
